Hugo Šojus baigė aukštesniąją miestiečių mokyklą Klaipėdoje, praktikavosi Lapynų, Šernų, Gedminų dvaruose, studijavo Berlyno žemės ūkio institute, dirbo Priekulės, Šilininkų dvarų administratoriumi. Įsigijęs Lėbartų dvarą, įsijungė į valsčiaus bei Klaipėdos apskrities visuomeninį gyvenimą. Tapo Dovilų valsčiaus viršaičiu, buvo išrinktas į Klaipėdos apskrities valdybą, dirbo įvairiuose apskrities valdybos komitetuose. 1892 m. buvo išrinktas ir į Šilutės apskrities valdybą. Dvarininkas buvo I direktorijos narys, tapo Žemės ūkio rūmų steigėju ir prezidentu, trumpam buvo išrinktas į Šilutės apskrities viršininkus.

Šojus buvo daugiau nei dešimties draugijų narys, dalyvavo Klaipėdos ir Šilutės apskričių Žemės ūkio, Klaipėdos ir Šilutės gražinimo bei Šilutės šaulių draugijose, buvo Šiaurės Vokietijos draudimo nuo krušos direktorius Klaipėdos, Šilutės, Tilžės, Ragainės ir Pakalnės apskritims, draudimo nuo gaisro komisaras Klaipėdos apskričiai, pelkių apsaugos komisijos narys, o nuo 1893 m. paskirtas civiliu komisaru Šilutės apskričiai, atsakingu už arklių sutelkimą karo atveju. Dvarininkas dalyvavo Šilutės durpių kraiko fabriko, Rytų Prūsijos siaurųjų geležinkelių akcinių bendrovių valdybų veikloje.

Aukščiausiu karjeros pasiekimu pats H. Šojus laikė didžiausio Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto – Rytų Prūsijos žemvaldžių bei dvarininkų organizacijos prie Žemės ūkio ministerijos – generalinio direktoriaus postą.

Apie H. Šojaus visuotinį pripažinimą liudija faktas, kad, dvarininkui dar gyvam esant, jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje (1924) ir Klaipėdoje (1933). Reikšmingas buvo 1922 m. Karaliaučiaus universiteto pripažinimas – už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai dvarininkui buvo suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

1889 m. įsigijęs Šilokarčemos dvarą, H. Šojus bendruomenei dovanojo žemės abipus kelio Žibai–Šilokarčema, nusamdė verslovininką, kuris žemės plotus paaukštino. Naujai suformuoti žemės sklypai buvo padovanoti pradinės mokyklos, gimnazijos, pašto ir gaisrinės, bažnyčios ir klebonijos, siaurojo geležinkelio ir jo stoties statyboms, uosto plėtrai. Likusi žemių dalis – nebrangiai parduota privatiems asmenims gyvenamųjų namų bei komercinių įmonių pastatų statybai.

Hugo Šojaus dėka Šilutės miestas išliko kaip didelis prekybinis centras, nes dvaras turgui dovanojo apie 3,5 ha žemės. Netoli prekyvietės buvo pastatyta apskrities valdyba ir ligoninė. Bendruomenei padovanotas 50 ha ploto miškelis – Varnamiškis.

Amžininkai H. Šojų buvo pripažinę kaip kultūrininką. Jis buvo Tilžės Lietuvių literatūrinės, Karaliaučiaus Prūsijos senovės, Įsruties senovės, Antropologijos, Botanikos, Šeimos istorijos tyrinėtojų ir kt. draugijų narys. Bene didžiausias nuopelnas Rytprūsių kraštui – čia įkurtas pirmasis muziejus Klaipėdos krašte. H. Šojus priklausė prūsiškuoju patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąja Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, praeities reliktus konservuojančia, fiksuojančia, kraštotyrine veikla. Ypatingas dėmesys anuomet buvo rodytas „mirštančios tautybės“ – lietuvininkų, kurie laikyti senųjų prūsų palikuonimis, kultūrai. Hugo Šojus ne tik domėjosi lituanistine veikla, pats mokėjo lietuvių kalbą, užrašinėjo lietuviškas dainas bei patarles, bet ir išleido žemaitiškų pasakų knygą „Pasakos apie paukščius“.

„Jei turėdavau kiek laisvalaikio, tai stengiausi lavintis moksluose – troškau žinoti viską, ką mano laikmečio geriausios galvos buvo atradusios. Mane domino ir jau išaiškintos problemos, ir klausimai, į kuriuos atsakymo dar buvo ieškoma. Dar jaunas būdamas pripratau miegoti mažai – net sekmadieniais, idant galėčiau daugiau pabūti prie knygų ar rašymo darbų.“

Diplomas, Hugo Šojui išduotas Karaliaučiaus universiteto 1922 m. Jame pažymėta: šiuo, Karaliaučiaus universiteto (Albertina) dekano pasirašytu ir antspauduotu dokumentu pripažįstami generalinio landšafto direktoriaus Hugo Šojaus nuopelnai, kuriuos jis įrodė per visą gyvenimą nenuilstamai dirbdamas ir pasišvęsdamas žemės ūkio plėtrai. Numatydamas ateities perspektyvas inicijavo vidinę kolonizaciją bei Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kreditavimo sistemą. Visapusiškai plėtė  ir saugojo lietuvišką liaudies paveldą. Ne paskutinėje vietoje buvo ir jo  pasiaukojantis darbas stiprinant ir keliant vietinių gyventojų tautinę savimonę.

Už nuopelnus krašto kultūrai bei ekonomikai šiuo raštu H. Šojui buvo suteiktas filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.   

Dokumentą pasirašė Karaliaučiaus universiteto dekanas, filosofijos daktaras ir kalbos kultūros filologijos profesorius Pillet, Karaliaučiuje 1922 m. vasario 7 d.

Garbės raštas, įteiktas Hugo Šojui 1933 m. kovo 31 d. Šilutėje, už veiklą Pylimų draugijoje. Rašte teigiama: „Pylimų draugija taria nuoširdžiausią ačiū ponui dr. H. Šojui, kuris buvo uolus draugijos rėmėjas patarimais ir darbais, be atlygio visada buvo šalia. Savo geradariška veikla H. Šojus, kaip pylimų draugijos pirmininkas nuo 1919.08.19 iki 1930.04.17, jam priklausantį atlygį paskyrė Pylimų draugijos reikalams. Už šią nesavanaudišką veiklą pylimų draugija išreiškia nuoširdžiausią padėką įteikdama šį Garbės raštą.“

Klaipėdos apskrities savivaldybės nariai (iš kairės): Klaipėdos vyriausias burmistras Arthuras Altenbergas, Priekulės plytinės savininkas Johnas Raschas, Šilutės dvarininkas, ekonomijos patarėjas Hugo Scheu, Klaipėdos apskrities viršininkas landratas Heinrichas Kranzas, Karališkių dvarininkas ekonomijos tarėjas Frentzelis Beymė, Klaipėdos savivaldybės tarėjas Heizas Pitkernas, Gedminų dvarininkas James Gubba.
Rytų Prūsijos žemės ūkio draudimo ir kredito įstaigos rūmai Karaliaučiuje. Šiai įstaigai vadovavo dr. H. Šojus.
Žinoma, kad oficialioje, taip pat neoficialioje aplinkoje dvarininkui teko bendrauti su anuometiniu Lietuvos prezidentu A. Smetona, ministru pirmininku E. Galvanausku, Klaipėdos krašto gubernatoriais.
Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II sūnus Joachimas Šilutės geležinkelio stotyje. H. Šojus palaikė draugiškus ryšius su Vokietijos imperatoriaus rūmais. Dvarininkas organizavo karališkos šeimos pasitikimą Klaipėdoje. Karališkos šeimos nariai lankydavosi ir Šilutėje. Yra žinoma, kad 1915 m. kovo 29 – balandžio 23 d. princas Joachimas su palyda buvo apsistojęs Šilutės dvare, O 1916 m. vasarą kelias savaites dvare viešėjo princo žmona su sūnumi. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad princas Joachimas buvo sužavėtas H. Šojaus muziejaus rinkinių ir važiuodamas pro šalį visuomet užsukdavo aplankyti H. Šojų. Princo garbei centrinė Šilokarčemos (Šilutės) gatvė (dab. Lietuvininkų g.) buvo pavadinta Joachimo gatve (Joachimstrasse).
Šilutės mažųjų laivų uostas. H. Šojus dovanojo 37 margus žemės uostui įrengti.
H. Šojaus dovanotame žemės sklype 1892 m. pastatyta Šilutės ligoninė. 1919 m. šios ligoninės vyriausiuoju gydytoju buvo paskirtas H. Šojaus sūnus Erichas.
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia. Šios bažnyčios statybą inicijavo H. Šojus. Dvarininkas padovanojo didelį žemės sklypą ir finansiškai rėmė statybas. Kertinis bažnyčios akmuo statybvietėje buvo padėtas 1913 m. Statybos (su pertrauka) buvo baigtos 1926 m.
Šilutės gaisrinė. Pastatyta 1911 m. Pirmame aukšte buvo įrengtas gaisrinės garažas, o antrame įsikūrė pirmoji miesto valdyba.
H. Šojus dovanojo 4 margų žemės sklypą Liaudies mokyklos statybai (buvusi Pradinė mokykla, šiuo metu šiame pastate įsikūrusi Meno mokykla).
Šilutės pirmoji gimnazija (Herderio gimnazija). Šios mokyklos statybai H. Šojus padovanoju 8 margus žemės. 1931 m. ant šios gimnazijos sienos buvo pritvirtintas H. Šojaus bareljefas.
Šilutės paštas, pastatytas 1909 m. Šio pastato statybai H. Šojus dovanojo 1 margą žemės.
Siaurojo geležinkelio stotis. H. Šojus dovanojo 26 margus žemės siaurojo geležinkelio plėtrai.
Close Menu
Pakeisti dydį
Kontrastas