XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Žemaičių Naumiestis atsidūrė istorinių virsmų kryžkelėje. Tai buvo pasienio miestelis, vos už trijų kilometrų nuo Rytų Prūsijos. Per šią sieną judėjo ne tik prekės ar kontrabanda – čia driekėsi vienas svarbiausių emigracijos kelių iš Žemaitijos į Vakarus.
Po 1861 m. panaikinus baudžiavą valstiečiai įgijo daugiau laisvės, tačiau žemės trūkumas, augantys mokesčiai ir menkos darbo galimybės skatino žmones ieškoti geresnio gyvenimo. Lietuvoje pramonė buvo menkai išplėtota, miesteliai vertėsi daugiausia prekyba ir amatais, todėl dalis gyventojų, ypač amatininkų, ėmė dairytis už sienos.
Naumiesčio padėtis buvo palanki – artimiausias pasienio punktas vedė į Tilžę ir Ragainę, iš kur galima buvo pasiekti Vakarų Europą ar net Ameriką.
Pirmosios emigracijos bangos
Pirmieji masiškai emigruoti pradėjo žydai – prekybininkai ir amatininkai. XIX a. Naumiestyje gyvenusios žydų šeimos traukėsi nuo Rusijos imperijos ekonominių ir teisinių apribojimų, antisemitinių įstatymų ir karinės prievolės. Šiaip jauni vyrai bėgo nuo rekrūtų prievolės, šeimos – nuo nuolatinio carinės valdžios spaudimo. Lietuviai valstiečiai dažniausiai išvykdavo per Klaipėdą ar Karaliaučių, žydai – per Tilžę.
Išvykusiųjų pavardės liudija platų naumiestiškių kelią į pasaulį: Baltučiai, Kuisiai, Levitai, Cukeriai, Šneideriai. Daugelis jų atsidūrė Jungtinėse Valstijose ar Pietų Afrikos Respublikoje. Kai kurie grįždavo aplankyti giminių, siųsdavo lėšų vietos labdarai, bažnyčios bei sinagogos palaikymui.
Po 1905 m. revoliucijos, o ypač po Pirmojo pasaulinio karo, emigracijos kryptys pakito. Dalis naumiestiškių pasitraukė į Vokietiją ar Rusiją, o tarpukariu, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ėmė plisti emigracija į Braziliją ir Argentiną – ieškota derlingos žemės ir naujų galimybių.
Tarpukariu emigracija jau tapo ir valstybine problema: valdžia siekė sulaikyti jaunimą, bet kartu rėmė darbo kolonijas Pietų Amerikoje. Vis dėlto iš mažesnių miestelių, tokių kaip Naumiestis, kasmet išvykdavo net keliolika žmonių.
Emigracija keitė miestelio veidą – mažėjo žydų bendruomenė, nyko amatininkų dirbtuvės, keitėsi vietos ekonomika ir kultūrinis gyvenimas.
Žymesni išeiviai iš Žemaičių Naumiesčio
Samuelis Marksas
1844 m. liepos mėnesį kuklioje Naumiesčio siuvėjo šeimoje gimė Samuelis Marksas, tapęs vienu garsiausių Pietų Afrikos pramonininkų. Niekas nebūtų numanęs, kad šis berniukas, augęs tarp lino pluošto ir adatų, taps svarbia Pietų Afrikos ūkio modernizavimo figūra.
Jaunystėje vedinas smalsumo ir troškimo ištrūkti iš provincijos, Marksas išvyko į Angliją. Sheffielde jis pateko į sparčiai besiplėtojančios pramonės verpetą – tarp geležies, metalo ir garo mašinų. Ši patirtis suformavo jo verslo suvokimą.
Vėliau jo kelias nuvedė į Pietų Afriką. Kimberley deimantų kasyklose pradėjęs nuo smulkios prekybos, jis greitai tapo stambiu verslininku. Kartu su pusbroliu Isaac Lewis jis įkūrė firmą „Lewis & Marks“, kurios veikla apėmė geležinkelių tiesimą, anglies kasyklas, stiklo ir kitų pramonės gamyklų steigimą. Tai buvo svarbus indėlis į modernios Pietų Afrikos ekonomikos formavimą.
Samuelis Marksas buvo ir aktyvus visuomenės veikėjas – rėmė žydų bendruomenes, steigė sinagogas, talkino naujai atvykusiems. Jo rūmai „Zwartkoppies Hall“ netoli Pretorijos (dabar muziejus) liudija apie žmogų, kuris, pasiekęs didelių turtų, liko ištikimas savo šaknims. Jis mirė 1920 m. Johanesburge.
Hermanas Kalenbachas
1871 m. kovo 1 d. Žemaičių Naumiestyje gimė Hermanas Kalenbachas – būsimas artimiausias Mahatmos Gandžio bendražygis. Žydų kilmės berniukas augo ir mokslus ėjo Mažojoje Lietuvoje – Tilžėje, kur persipynė lietuvių, vokiečių ir žydų kultūros.Ankstyvoje vaikystėje šeima persikėlė į Rusnę. Gamta, upės ir sportas tapo neatsiejama jo pasaulėjautos dalimi. Po architektūros studijų Karaliaučiuje, Štutgarte ir Miunchene, 1896 m. jis išvyko į Pietų Afriką, kur tapo talentingu architektu.
1904 m. susitikimas su Mahatma Gandžiu tapo lemtingas. Juos sujungė idėjos apie tiesą, taiką ir teisingumą. Kalenbachas rėmė Gandžio veiklą, kartu su juo dalyvavo satyagrahos judėjime (prisirišimas prie tiesos ir taikus pasipriešinimas), organizavo taikias protesto akcijas. Jų draugystė įėjo į pasaulio istoriją.
Kalenbachas mirė 1945 m. Johanesburge. Jo atminimas gyvas ir Lietuvoje – Rusnėje pastatytas paminklas Gandžiui ir Kalenbachui primena dviejų iškilių asmenybių bendrystę.
Baltučių giminės kelias: nuo Naumiesčio iki Australijos
Baltučių giminės istorija – tai savotiška lietuviškos emigracijos saga, aprėpianti kelis žemynus ir kelias kartas.
Giminės pradininkas Petras Baltutis, gimęs apie 1852 m., jaunystėje buvo paimtas į caro kariuomenę, iš kurios grįžo apdovanotas medaliais. Vėliau dirbo muitininku, vedė jurbarkiškę Eleną Juknevičiūtę ir užaugino aštuonis vaikus. Šeimos šaknys greitai pasklido po pasaulį.
Vyresnieji sūnūs išvyko į Lenkiją ir Rusiją, trys kiti – Jonas, Povilas ir Aleksandras – į Ameriką. Jonas verslavo Čikagoje, Povilas įkūrė kontorą pinigų siuntimui į Lietuvą, o Aleksandras tapo kunigu ir įsteigė lietuvių parapiją. Dukros išsisklaidė po Lietuvą ir Australiją. Vienintelis sūnus Mikalojus liko gimtinėje – ūkininkavo Užšuščiuose, aktyviai dalyvavo vietos gyvenime, prisidėjo prie mokyklos ir banko kūrimo.
Trečioji karta žengė dar toliau. Mikalojus sūnus Viktoras Baltutis, gimęs 1927 m., karo metais buvo išvežtas į Vokietiją, vėliau pasiekė Australiją. Čia jis baigė studijas, vadovavo lietuvių bendruomenei, kūrė radijo laidas, rašė knygas ir pjeses.
Baltučių giminė – tai mažos šeimos istorija didžiųjų XX a. likimų sūkuryje. Iš vieno Naumiesčio kiemo jų keliai išsiskleidė po visus žemynus, tačiau ryšys su tėviške liko gyvas.
1993 m. Viktoras Baltutis, Petras Baltutis, Valerija, Zofija ir Genovaitė Baltutytės, gyvenusios Australijoje, įsteigė piniginę premiją už geriausius lietuvių kalbos rašinius. Ji buvo skirta Žemaičių Naumiesčio gimnazijos abiturientams.
Imigrantai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, į tėvynę ėmė sugrįžti iš JAV, Kanados ir kitų šalių lietuvių. Jie pirko žemę kaimuose, statėsi namus, miestuose ir miesteliuose kūrė parduotuves, arbatines, traktierius, o turtuoliai nuomojosi patalpas verslui.
Amerikoniškas Vincą Piliponį namas
Vienas ryškiausių pokario grįžimų – iš JAV parvykęs Vincas Piliponis. Sunkiai dirbęs ir sutaupęs nemažai pinigų, Naumiestyje pagal amerikietišką išplanavimą pasistatė tuo metu visiškai naujo tipo namą. Ten, Amerikoje, jam didelį padarė įspūdį pastatai, kai iš namo laiptais nusileidžiama tiesiai į viešą vietą. Tad pagal tą madą turgaus aikštėje per keletą metų iškilo jo statytas dviaukštis su keliomis mansardomis, skirtingo dydžio langais, dvigubais įėjimais ir plačiais į turgaus aikštę leidžiančiais laiptais. Šis originalus pastatas miestelyje netrukus ir imtas vadinti „amerikonišku“ namu. Jo patalpose veikė galanterijos ir kitos krautuvės.
Kuisių pastatas – kadaise ištaigingiausias miestelyje
Kitas ryškus statinys – namas kelio į Šylius pradžioje, pastatytas taip pat iš Amerikos uždirbtų pinigų. Jį pastatė Kazimieras Kuisys, su šeima kurį laiką gyvenęs Jungtinėse Valstijose. Grįžę į Lietuvą, Kuisiai pastatė vieną ištaigingiausių to meto Naumiesčio pastatų: antrajame aukšte veikė viešbutis. Jame apsistodavo valdžios atstovai, prekybininkai, gydytojai. Laikui bėgant čia veikė bankas, stomatologo kabinetas, kelios krautuvės, biblioteka, o sovietmečiu – mokyklos klasės.
Miestelio plėtrai nusipelnė ir Kazimiero Kuisio sesuo, grįžusi iš Pietų Afrikos. Ji skyrė lėšų špitolės – neturtingųjų namo – išplėtimui. Pastatas buvo perstatytas ir įgavo dabartinį pavidalą. Tuo metu ant jo buvo pritvirtinta lentelė su fundatorės pavarde.
Saulius SODONIS,
Šilutės H. Šojaus muziejaus Žemaičių Naumiesčio ekspozicijos muziejininkas
