Šilokarčemos (Šilutės) istorija

Šilokarčemos (Šilutės) istorija

„Aš, Michaelis fon Švabenas (Michael fon Schwaben), Vokiečių ordino komtūras Klaipėdoje (Memel), pripažįstu ir skelbiu viešai tiems, kurie mano laišką matys, girdės ir skaitys, kad aš su ypatingu palankumu Georgui Talatui (Georg Talat), mano ordino pavaldiniui, daviau karčemą, esančią Šile…“. Šiais žodžiais prieš 503 m., 1511 vasario 22 d. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Šilokarčemos pavadinimas.

Pirmasis rašytinis šaltinis

Šilutė, Šilokarčema, vok. Heydekrug– šiais vietovardžiais buvo ir yra vadinama gyvenvietė istoriniame Klaipėdos krašte, o nuo 2014 m. vasario mėn. Šilutę[1] galime vadinti miestu etnografinėje Mažojoje Lietuvoje.

Pirmasis rašytinis šaltinis bylojantis apie gyvenvietę atkeliauja iš XVI a., 1511 m. vasario 22 d. Klaipėdos komtūras Michelis von Schwabenas Ordino pavaldiniui Georgui Talatui išdavė privilegiją nuomoti karčemą, pastatytą šile (vok. Krug auf der Heide): iš čia pavadinimas Šilokarčema (vok. Heydekrug). Reikėtų nepamiršti, kad Šilutė ir jos apylinkės nuo XIII a. pab. buvo pavaldžios Livonijos ir Vokiečių ordinui. 1422 m. pagal Melno taikos sutartį dabartinis Klaipėdos kraštas atiteko Vokiečių ordinui. Nuo 1525 m. Šilutė buvo Prūsijos kunigaikštystės, vėliau – Prūsijos karalystės, o 1871-1918 m. Vokietijos imperijos gyvenvietė.

Gyvenvietę garsino turgus

Iki pat XIX a. Šilutė  nedidelė ir atoki Prūsijos provincijos pasienio gyvenvietė. Vienintelis ją garsinęs reiškinys – nuo XVI a. pab. čia vykdavę dideli turgūs. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad jie nebuvo tik vietinės reikšmės, bet konkurencijos atžvilgiu kėlę grėsmę didelėms miestams. Šį faktą patvirtina Klaipėdos miesto, siekusio atsikratyti rimto prekybos konkurento, skundai 1578-1670 m. Vietos dvasininkui klestinčios prekyvietės egzistavimas kėlė dar daugiau rūpesčių. 1596 m. ir 1614 m. Rusnės ir Verdainės kunigas skundėsi parapijiečiams dėl Šilutės turgaus bažnytiniam krašto gyvenimui daromos žalos: „Prieš patekant saulei prasideda šėtoniškas turgus, kur keikti, melagingai prisiekinėti, ėsti, lakti nebėra nuodėmė, nes Dievo žodis taip gėdingai niekinamas ir greit bus trypiamas kojomis“. Dvasininko „nedorėliais“ vadinami  buvo atvykėliai iš Žemaitijos, žvejai iš Rusnės, Labguvos, Šakių sričių, prekybininkai iš Kaukėnų bei Katyčių.

Iki pat XIX a. Šilutėje turgūs vykdavo vienąkart per savaitę – prasidėdavo pirmadienį priešpiet ir baigdavosi antradienį iki pietų. Nuo XIX a. jau minima du savaitiniai turgūs. Prekymečių arba mugių, kurios trukdavo savaitę ar ilgiau, per metus ilgą laiką buvo 3, vėliau jų daugėjo: 1910 m. minimi net 8 prekymečiai.

Gyvenvietės-miesto istorija

Nuo XVI a. dabartinėje Šilutės miesto teritorijoje kūrėsi gyvenvietės, kurių raida glaudžiai persipynusi su dabartinio miesto praeitimi: Šilokarčema, Verdainė, Žibai, Barzdūnai, Cintjoniškiai.

Iki XVIII a. pr. Šilokarčemos-Verdainės gyvenvietės administraciniu požiūriu vaidino tik antraeilį vaidmenį. Nuo 1722 m. vietovė tampa savarankiškesnė, kai vykdant administracines reformas, vietoj  Rusnės valsčiaus, kuriam priklausė Šilokarčema-Verdainės gyvenvietė, buvo suformuoti du Rusnės ir Šilokarčemos valsčiai, o kiekvienam jų paskirti valdytojai.

Svarbus administracinis pertvarkymas įvyko 1818 m., kuomet iš Verdainės, Rusnės, Kintų, Kalninkų bei Šakūnų parapijų buvo sudaryta Šilokarčemos apskritis, o jai vadovauti paskirtas krašto tarėjas, kurio rezidencija įsikūrė Šilokarčemoje. Ši administracinė tvarka mažai pakito iki XX a. pradžios.

XIX a. pab. – XX a. vid. miestelis išgyveno „aukso amžių“. Šilutę pasiekė geležinkelio, telegrafo, telefono linijos. Iš gyvenvietės svarbiausiomis kryptimis nusidriekė plentai. 1910 m. į vieną Šilokarčemos bendruomenę buvo sujungtos iki tol atskiromis laikytos Šilokarčemos, Žibų, Cintjoniškių, o 1913 m. Barzdūnų bendruomenės. Gyvenvietė tapo antru pagal dydį Klaipėdos krašto miesteliu. Iškilę administraciniai, bendruomeniniai pastatai, išvystyta vietinė pramonė, verslas ir paslaugų sfera sukūrė gyvybingo ir patrauklaus miestelio įvaizdį.

1920 m. pasikeitė Klaipėdos krašto politinė situacija. Vokietija pralaimėjo I- ąjį Pasaulinį karą. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pagal Versalio taikos sutartį perduotas laikinai administruoti sąjungininkei – Prancūzijai. Pasinaudojant šia politine suirute, 1923 m. po lietuvių įvykdytos karinės akcijos, Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Šiame epizode reikšmingas vaidmuo tenka Vyriausiam Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetui, kurio būstine laikyta Šilutė. 1923 m. sausio 19 d. Šilutėje įvyko Gelbėjimo komiteto skyrių atstovų suvažiavimas, pavadintas Šilutės seimu. Buvo nuspręsta priimti deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Tais pačiais metais Šilokarčemos gyvenvietė pervadinta Šilute.

Klaipėdos krašto, o taip pat ir Šilutės prijungimas prie Didžiosios Lietuvos ilgai nesitęsė. 1939 m. Hitleriui pareiškus ultimatumą, kraštą ir miestą susigrąžino Vokietija. Tais pačiais metais prie Šilutės buvo prijungtos Verdainės ir Šlažų gyvenvietės. Tuo metu Šilutę kurioje gyveno 5,2 tūkst. gyventojų pašaipiai vadino didžiausiu kaimu Rytprūsiuose. Tik 1941 m. rugsėjo 27 d. Reicho valdžia suteikė įgaliojimus Šilutę paskelbti miestu. 1944 m. pralaimėjusi II-ąjį Pasaulinį karą Vokietija šios teritorijos neteko.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir pokario laikotarpis kraštui atnešė didelius pokyčius. 1944 m. rudenį priartėjus karo frontui, dauguma vietinių gyventojų (lietuvininkų ir vokiečių) priverstinai buvo evakuoti į Vokietiją. 1944 m. spalio 10 d. sovietų kariniai daliniai įžengė į Šilutę.  Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvos TSR. 1945 m. į ištuštėjusį kraštą buvo pradėti kelti naujakuriai iš Lietuvos (daugiausia iš Žemaitijos taip pat Suvalkijos ir Dzūkijos) bei įvairių Sovietų Sąjungos regionų.

Per daugiau kaip 50 metų Šilutė tapo tipišku sovietiniu miestu. Jame atsispindėjo visi sovietizacijos bruožai: sovietinių karių kapinės miesto centre, pagrindinė miesto gatvė pavadinta Partizanų gatve, mieste įkurta Raudonoji aikštė. Kiekvienais metais vyko šventiniai „darbo liaudies“ mitingai ir demonstracijos, rajoninės dainų šventės.

Šiuo metu gyvename laisvoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, kiekvienas galime prisidėti ir puoselėti savo krašto istoriją. Tad  visi save gerbiantys miestelėnai turėtų žinoti ne tik Lietuvos, bet ir savo krašto istoriją,  puoselėti jos kultūrą ir tradicijas.

Muziejininkas-istorikas – Ignas Giniotis

Close Menu
Pakeisti dydį
Kontrastas