Ankstesniame rašinyje „Naumiesčio paslaptis: kaip ir kada?“ buvo papasakota, kada ir kaip radosi dabartis Žemaičių Naumiestis. Tai buvo pirmoji istorijos apie šio miestelio kilmę dalis. Suprantama, viso to nebūtų be žmonių. Tad tęsdami pasakojimą, pažiūrėkime į jo gyventojus, jų atsiradimą, kas iš esmės ir nulėmė gana sparčią miestelio plėtrą XVIII-XIX a.
Kiek gyventojų būta tuomet, kai valdovas 1750 m. suteikė Nowe Miasto minėtą turgaus privilegiją, kažin ar kas gali pasakyti. Šiaip aišku, kad po 1557 m. pradėtos Valakų reformos, žemė buvo išmatuota ir padalinta į valakus po 30 margų. Tuomet ir kaimai buvo perplanuoti pagal taisyklingą struktūrą: kaimo centras (gatvė, sodybos) aplink dirbamos žemės juostos (ariamos, pievos, miškai). O valstiečiai gavo po vieną ar kelis valakus naudotis. Tačiau įgijo pareigą mokėti mokesčius ir atlikti prievoles dvarui, kas palaipsniui tapo baudžiava. Greičiausiai, ir Vanãgių kaimas taip buvo pertvarkytas. Jau buvo minėtas ir Sugintų dvaras. Jo žemė, be jokios abejonės, taip pat buvo išmatuota valakais. Todėl turėjo būti ne tik žemių, bet ir jas valdžiusių valstiečių – baudžiauninkų – sąrašai. Ar jie yra kur nors išlikę – kol kas neaišku. Jei tai pavyktų surasti, būtų galima sužinoti apytikslį XVIII a., antros pusės šių vietų gyventojų skaičių.
Beveik po pusantro šimto metų – 1897 m. – surengiamas pirmasis visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas. Kadangi tuo metu Lietuvos teritorija priklausė Rusijos imperijai (sudaryta iš Kauno, Vilniaus, Suvalkų ir kitų gubernijų), šio surašymo metu buvo suskaičiuoti ir Lietuvos gyventojai. Šiame surašyme jau randame tikslius Naumiestyje žmonių skaičius: čia gyveno 2 tūkstančiai 445 žmonių.
Plėtra. Katalikų bažnyčia ir parapijiečiai
Neabejotinai Naumiesčio vystymasis ir sparti plėtra susijusi su katalikų bažnyčios atsiradimu. 1790 metais Žemaičių vyskupas Adomas Koscia iškilmingai pašventino 1782 m. pradėtą statyti medinę Naumiesčio bažnyčią, suteikdamas jai Šv. arkangelo Mykolo vardą.
Žemaičių Vyskupas Motiejus Valančius, viena įtakingiausių ir iškiliausių XIX a. Lietuvos asmenybių, pagrindiniame savo istoriniame veikale „Žemaičių vyskupystė“ 1848 m. rašo: „Lygia dalia Tenenių koplyčia, per Adomą Bilevyčią 1782 metą įsteigta ir dviem valakam žemės apdovanota, gavo vietą tarp parakvijos bažnyčių. Tą patį metą vyskupas Staponas pakėlė i parakvijos bažnyčias koplyčią Naumiesčio, neseniai per jomylistą Ronikerj pastatytą ir valaku žemės apveizėtą“.
Tais metais bažnyčia ir buvo pradėta statyti. Tuomet įsteigta ir savarankiška Naumiesčio katalikų parapija.
Minėtame leidinyje M. Valančius pateikia ir su bažnyčiomis susijusią statistiką. Apie Naumiestį ten sakoma: 1782 metais klebonas – Ivanovskis Balt. (M.V. trumpinimas – aut.p.). Žemės bažnyčiai buvo skirta valakas ir 6 margai (dabar būtų 24,56 hektaro), pinigų tuo metu bažnyčia turėjo 639 rusiškų sidabro rublių. Minima, kad parapijoje 147 gyventojų. O pastabose įrašas: „be pagalbos parakvijos klebonas bado prikentėtų“.
Iki Naumiesčio parapijos atsiradimo vietos katalikai priklausė Vainuto parapijai, kurios bažnyčia buvo gana toli, už maždaug 10 km. Tuo metu jų buvo nedaug – apie 15–20 šeimų, daugiausia iš dvaro valstiečių ir kelių miestelėnų. Pagal 1780 – 1789 m. laikotarpio Telšių ekonomijos gyventojų duomenis, Naumiesčio teritorijoje jau galėjo būti apie 150 – 180 gyventojų, iš kurių mažiau nei pusė katalikai.
1790 m. pašventinus bažnyčią ir įsteigus parapiją, katalikų skaičius „išauga“, nes jie sutelkiami į naują parapiją, kuriai priskiriami aplinkiniai kaimai: Vanãgai, Sugintai, Šiaudviečiai, dalis Degučių ir Vainuto parapijos kaimų. Remiantis Žemaičių vyskupijos archyvo 1798 m. vizitacijos duomenimis Naumiesčio parapijoje jau būta apie 950 – 1000 katalikų sielų.
Nauja parapijos bažnyčia traukė aplinkinius kaimus – žmonės čia krikštijo, tuokėsi ir laidodavo vietoje.
Prasidėjo neabejotinas Naumiesčio gyvenvietė augimas – čia kūrėsi amatininkai, smulkūs pirkliai, kėlėsi ir valstiečiai iš kitų vietų. Turėjo reikšmės ir tai, kad po 1795 m. Abiejų tautų respublikų padalinimo, carinė rusų valdžia iš pradžių leido parapijoms laisvai veikti, todėl tikėjimo praktika stiprėjo. Dėl to tolydžiai parapijiečių katalikų dar daugėjo. Tuo pačiu tai liudija ir Naumiesčio gyventojų skaičius didėjimą.
Katalikų bažnyčios statyba ir parapijos atsiradimas Naumiestyje tiesiogiai susijęs su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio dvariškiu, taurininku Mykolu Ronikeriu. Jam 1779 m. penkiasdešimčiai metų buvo išnuomotas dalis Kvėdarnos karališko dvaro žemių, kuriai pavaldūs buvo ir Naumiesčio (Sugintų) bei Vainuto dvarai.
Būtent Mykolo Ronikerio iniciatyva ir lėšomis ant Žaliakalnio buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Fundatoriaus garbei jai ir suteiktas Šv. arkangelo Mykolo katalikų bažnyčia pavadinimas.
Čia dar galime pridurti, kad Žaliakalnyje grafai Ronikeriai pasistatydino reprezentacinį pastatą, kartais skambiai pavadinamą rūmų vardu, o plote tarp jo ir bažnyčios per keletą metų įkurdino parką.
Šiaip Ronikeriai miestelio gyventojų atmintyje nepaliko garbaus prisiminimo: siekdamas didesnių pelnų, savavališkai buvo įvedę 5 lažo dienų savaitę, baudžiauninkus vertė mokėti papildomus mokesčius. Pasibaigus 50-ties metų nuomos sutarčiai, dvaro nuoma nebuvo pratęsta, ir šio giminės atstovai išvyko. Pats Mykolas Ronikeris mirė 1802 m. Jo palaidojimo vieta nežinoma.
Mykolo Ronikerio buvimą Naumiestyje liudija miestelio kapinėse esantis vietinės bendruomenės gražiai prižiūrimas kapas. Ant kurio užrašas „Zofia Hr. Roniker 1852 r.“. Kaip tai siejama su mūsų minimu Ronikeriu, kol kas šaltinių rasti nepavyko.
Sinagoga. Žydai. Prekeiviai žydai
Dabar vertėtų aptarti Lietuvos gyventojų etninę grupę – žydus. Dar Vytauto Didžiojo laikais 1388 –1389 m. buvo išleista speciali privilegija, kuri suteikė jiems asmens ir turto apsaugą, teisę laisvai verstis prekyba, turėti savo teismus. Jie buvo laikomi „valdovo žmonėmis“ (servi camerae regis-lot.) ir tiesiogiai priklausė valdovo jurisdikcijai, dėl ko dažnai buvo geriau apsaugoti nei valstiečiai ar miestiečiai. Dėl jų turėtų platesnių ekonomines privilegijų, kartais tarp žydų ir krikščionių pirklių kildavo ir įtampų. Tačiau tai jokiu būdu nesutrukdė ekonominiams santykiams. Žydai prekiavo grūdais, alkoholiu, medžiagomis, druska, kailiais, miško produktais. Ieškodami įvairesnių prekių, jie keliaudavo į didesnius centrus Klaipėdą, Kauną, Gardiną, Tilžę ar Rygą.
Turgaus privilegijos Naumiesčiui suteikimo metu 1750 m. žydai jau gyveno Švėkšnoje. Čia jie vertėsi ir prekyba. Panaši situacija galėjo būti ir Gardame. Todėl yra pagrįsto pagrindo manyti, kad jau anksčiau minėtų kelių susikirtime, dauboje, kai ėmė šiek tiek slūgti vanduo ir buvo galima čia įvažiuoti su arkliniais vežimai ir išsidėlioti prekes, dabartinio Naumiesčio turgaus vietoje prekybą inicijavo būtent žydai. Juo labiau, kad visai greta, kaip minėta, Vanãgiai, Sugintų dvaras – pakankamai pirkėjų. O kur dar visai šalia Rytų Prūsija, su jos didžiule išvystyta ekonomine galia, prekėmis ir kultūra.
Kada tiksliai pirmieji žydai pasirodė Naumiestyje – nėra žinoma. Tačiau Telšių ekonomijos inventoriai minimas „żyd karczmarz z Nowego Miasta“ (žydas smuklininkas iš Nowe Mesto). Tai būta 1765 m. Ten taip pat sakoma, kad čia jau būta apie 10-15 žydų šeimų. O tai galėtų būti nuo 50 iki 80 asmenų.
Žydai čia apsigyveno kaip smuklininkai, pirkliai, amatininkai, nuomininkai, valdę karčemas. Žydai užėmė vietinę ekonominę nišą: degtinės gamyba, kailių, grūdų, linų supirkimas. Turėdami anksčiau turėtas privilegijas, jie galėjo būti atsakingi ir už dvaro mokesčių rinkimą.
Kai kur internete randama, kad apie 1785–1790 m. miestelyje jau galėjo būti maždaug 30 – 40 žydų šeimų – apie 150–200 asmenų, maždaug tiek pat, kiek ir katalikų.
Nepatikrintais, tačiau viešai aptinkamais duomenimis, pirmoji medinė sinagoga Naumiestyje galėjo būti pastatyta apie 1800–1805 m.. Minimas rabinas Leizeris (Lejzeris).
1816 m. pastatoma didelė mūrinė sinagoga. Tai sako, kad XIX a. pradžioje žydų gyventojų skaičius ima sparčiai daugėti. Statybai ir įrengimui reikėjo nemažai lėšų, kurias daugiausiai aukojo vietiniai gyventojai žydai. Taip radosi įspūdingi žydų maldos namai. Jų vaizdą galima pamatyti XX a. pradžios darytame atviruke.
Greičiausiai XVIII a. pabaigoje šiaurės rytinėje miestelio dalyje buvo įrengtos žydų kapinės. Maždaug XX a. pradžioje nelikus jose vietos, už miestelio į vakarus, Klaipėdos gatvės pradžioje, buvo atidarytos naujo šios bendruomenės kapinės.
1914 m. rugsėjo 15 d., Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiai apšaudė šį pasienio miestelį iš kulkosvaidžių ir apmėtė granatomis. Kilo gaisras, kurio metu miestelio centre sudegė daugiau kaip 100 namų. Nuostolių patyrė ir sinagoga. Po 1918 m. darytoje nuotraukoje matyti, kad stogas ir frontonas iš tiesų buvo prarasti, o likusios sienos buvo apsaugotos siauru laikinu stogeliu. 1923 m. žydų bendruomenė užsakė inžinieriui J. Klimašauskui rekonstrukcijos projektą.
Jis sinagogos griuvėsių vietoje suplanavo visiškai naują pastatą. Nors jo projektas buvo patvirtintas, jis nebuvo įgyvendintas dėl lėšų trūkumo. 1930 m. bendruomenė pateikė naują, kuklesnį rekonstrukcijos projektą, kurį parengė Tauragės apskrities statybos inžinierius V. Rimgas. Tokia ji ir buvo pastatyta.
Iš už sienos
Pagal viešai randamus duomenis, evangelikų liuteronų tikėjimo žmonių vietoje, kurią dabar vadiname Naumiesčiu, nebūta iki LDK valdovo 1750 m. prekybinės privilegijos. Tai būta lenkiškos – katalikiškos kultūros gyvenvietė, priklausiusi Žemaičių vyskupijos jurisdikcijai. Pagrindinę gyventojų dalį sudarė katalikai lietuviai ir žydai.
Manoma, kad apie 1770–1790 metus pasienyje pamažėl ima kurtis amatininkai ir prekybininkai iš Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos). Tikėtina, kad jie buvo, pavyzdžiui, kalviai, siuvėjai, etc., smulkūs prekybininkai. Šios bendruomenės atsiradimas susijęs su Prūsijos pasienio poveikiu, prekybos ryšiais bei gyventojų migracija.
1807 m. spalio 9 d. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, tuo metu reziduodamas Klaipėdoje, pasirašė vadinamąjį Spalio ediktą (Oktoberedikt), kuriuo Prūsijos karalystėje (įskaitant ir Rytų Prūsiją) buvo pradėta naikinti baudžiava. Valstiečiai tapo laisvi ir galėjo nevaržomai keisti gyvenamąją vietą. Tad palei valstybės sieną pradeda rastis nuolatinių liuteronų šeimų: dalis iš jų – perbėgėliai arba persikėlėliai iš Tilžės, Ragainės, Šilokarčemos apskričių. Natūraliai buvo kuriamos ir mišrios šeimos, kurios tapdavo ir evangelikų bendruomenės dalimi.
Čia galime pastebėti, kad viena pirmųjų, o gal ir pati pirmoji miestelio gatvė, dabar turinti Klaipėdos vardą, paminėta Frydicho Megniaus leistame 1913 m. Nr. 28 „Sweczias“ numeryje. Čia viename tekstų skaitome: „Wiena gatwe (wadinama „Slomißkes ulyczia“), prieina prie pat rubežiaus“. Pastarąjį vardą neabejotinai davė tuo laiku netoliese buvęs, o vėliau išnykęs Slomiškės kaimas. Siejant ją su iš Prūsų atvykstančiais žmonėmis, ją imti vadinti Prūsų gatve, kas vėliau tapo Klaipėdos gatvė.Telšių apskrities 1830 – 1840 m. katalikų vizitacijose duomenyse minima, kad „Naumiesčio parapijoje yra keletas evangelikų liuteronų šeimų“, priklausančių Vainuto ar Tauragės liuteronų parapijoms. Tai sako, kad liuteronai gyveno Naumiestyje, bet neturėjo savo bažnyčios. Jie minimi, kaip mokytojai, raštininkai, pasienio amatininkai.
Evangelikai iš kitų religijų išsiskiria tuo, kad jie be savo bažnyčios turi ir mokyklą. Tame pačiame 1913 m. Nr. 28 „Sweczias“ numeryje sakoma: „Apie 1800 metus Naumiesczio ewangeliškas Susirinkimelis jau yra turėjęs <…> sawo šuilę, arba mokyklėlę, kurią teip jau ir ant pamaldų susirinkdavę. Tokia mokykla, arba maldos namai, du sykius sudegę, o būtent pirmą kartą teip apie 1820 metus, o antrą kartą 1825 metais“. Kur ji stovėjo, nežinoma. Tačiau yra pagrindo manyti, kad ji galėjusi būti Sugintų kaime.
Naumiestyje evangelikų liuteronų bažnyčia statyti buvo pradėta 1841 ir baigta 1842 metais. Pastarųjų pavasarį, gegužės mėnesį per Exaudi Domini (Viešpaties išklausymo, palaiminimo) šventę, t. y. per paskutinįjį sekmadienį prieš Sekmines, jau laikytos pirmosios pamaldos.
Bažnyčios statyba taip pat liudija, kad šios konfesijos žmonių jau būta pakankamas būrys, kam ji ir buvo reikalinga. Šiuo atveju čia galima būtų taip pat pastebėti, jog evangelikų liuteronų tikėjimas nenurodo tautybės. Iš Rytų Prūsijos čia kėlėsi gyventi evangelikai ir lietuvininkai, ir vokiečiai.
Po to, kai Rusijos imperijoje, tame tarpe ir Šiaurės vakarų krašte – Lietuvos teritorijoje – caras Aleksandras II 1861 m. panaikino baudžiavą, į Lietuvą jau kėlėsi gerokai daugiau žmonių, nes iš kitur atsikėlę žmonės jau nebebijojo būti saistomi baudžiaviniais ryšiais. Todėl žmonų iš už Rytų Prūsijos bei kitur čia ėmė daugėti.
Tiesiog skaičiai
Taigi, ką žinome apie Naumiesčio gyventojų skaičių?
Prisimename, kad katalikų M. Valančius „Žemaičių Vyskupystėje“ 1782 m. parapijoje mini 147 gyventojus.
1790 m. Telšių ekonomijos dokumentuose bažnyčios šventinimo metu fiksuota apie 15–20 katalikų šeimų. Ir nors 1798 m. vizitacijos duomenimis Naumiesčio katalikų parapijoje skaičiuojama jau apie 950 – 1000 dūšių, tačiau jie nėra laikytini šios gyvenvietės žmonėmis, nes į parapijiečius priskaičiuoti aplinkinių kaimų gyventojai.
Kur 1765 m. jau minėta, kad „żyd karczmarz z Nowego Miasta“ minimas Telšių ekonomijos dokumentuose, sakoma, kad čia jau būta apie 10-15 žydų šeimų.
Toliau aiškių nuorodų į gyventojų skaičių Naumiestyje iki XIX a,. vidurio nerandame. Tačiau neišvengiamai žmonių turėjo didėti. Tai sąlygojo besiplečiantis prekyba.
Toliau randame, kad bemaž XIX a. viduryje – 1860 m. – Naumiestis buvo gerokai didesnis – apie 1 600 gyventojų.
O jau tikslūs Naumiesčio gyventojų skaičiai fiksuojami po visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo. Jame nurodyta, 1897 Naumiestyje yra 2445 gyventojai, iš kurių 1438, arba 59 %, žydai.
1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, 1923 m. rugsėjo 17 d. įvyksta visuotinas Lietuvos gyventojų surašymas. Jo surašymo metu fiksuojama, kad tuomet Naumiestyje gyveno 1771 žmonės. Tautinė sudėtis atrodė taip: lietuviai ~50 %, žydai ~45 % ir ~5 % vokiečiai ir kiti.
Remiantis „Visuotine lietuvių enciklopedija“, 1959 m. Žemaičių Naumiestyje gyveno 1483 gyventojai, 1970 m. – 1809, 1979 m. – 2000, 1989 m. – 1830, 2001 m. – 1716, 2011 m. – 1373 gyventojai.
Judėjimas migracija
Gyventojų skaičius nuo Naumiesčio paminėjimo 1750 m. nuolat didėjo. Tai ir prekybininkai, ir amatininkai „atradę“ naują vietą. Kėlėsi žmonės į „miestą“ iš aplinkinių kaimų, ir plačiau iš Žemaitijos. Atvykdavo ir kaimynystės Rytų Prūsijos: po 1807 m. atvykėlių keletas, po 1861 m. – daugiau.
1795 m. „prijungus“ Lietuvą prie carinės Rusijos, Naumiestyje atsirado keletas rusų valdžios administracijos valdininkų, kurie ėmė tvarkyti miestelio reikalus. Jie tapo jo gyventojais. Tačiau po nepavykusių Lietuvos ir Lenkijos valstiečių sukilimų 1831 ir 1863 – 1864 metais, numalšinusi „miatiežus“, caro valdžia daugelį juose dalyvavusių žmonių ištrėmė į Rusijos gilumą. Į ištuštėjusius kaimus atkėlė Vidurio bei Vakarų gubernijų rusų valstiečių šeimas. Tokiu būdu jos privalėjo sustiprinti valdžios pozicijas šiame „neramiame“ krašte ir galiausiai jį surusinti. Taip Naumiesčio gyventojų statistiką papildo rusai.
Saulius SODONIS,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas
2026-03-09
