Kiekvienais metais rugpjūčio 23 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejus organizuoja renginius, skirtus pagerbti atmintį – visų tų, kurie tapo stalinizmo ir nacizmo aukomis, bei paminėti vieną iškiliausių mūsų istorijos momentų – Baltijos kelią. Tai ne tik datos kalendoriuje, bet ir mūsų tautų kolektyvinės sąmonės kertiniai akmenys.

Padėtis Europoje po I Pasaulinio karo

Po Pirmojo pasaulinio karo Europa išgyveno politinį ir ekonominį nestabilumą. Karo padariniai – teritoriniai ginčai, nepasitenkinimas Versalio taikos sutartimi bei nestabilios demokratijos daugelyje šalių – sudarė prielaidas agresyvių režimų sustiprėjimui.

Vokietija, vadovaujama nacionalsocialistų partijos ir 1933 m. į valdžią atėjusio Adolfo Hitlerio, sistemingai pažeidinėjo Versalio sutarties sąlygas: buvo atkurta karo pramonė, įvykdytas Austrijos anšliusas, vėliau – Sudetų krašto prijungimas prie Vokietijos. Šie veiksmai atskleidė Vakarų demokratijų – Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos – politinį neveiklumą bei „nuraminimo politikos“ ribotumą.

Tuo pat metu Sovietų Sąjunga, valdoma Josifo Stalino, siekė sustiprinti savo geopolitines pozicijas Rytų Europoje. Nepaisant ideologinės priešpriešos nacionalsocializmui, SSRS tarptautinėje arenoje jautėsi izoliuota ir ieškojo pragmatinių sprendimų, kurie leistų išvengti tiesioginės konfrontacijos su Vokietija.

Molotovo – Ribentropo paktas

1939 m. Europoje brendo karas. Vokietija rengėsi užpulti Lenkiją. Hitleris, Vokietijos kariškiai ir politikai žinojo pavojus, kuriuos kelia karas dviem frontais. Jie labiau už viską bijojo SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos susitarimo. Tai būtų sugriovę Hitlerio jau parengtus karo planus, nes kovoti prieš Lenkiją ir trijų galingiausių Europos valstybių sąjungą jis buvo nepajėgus. Todėl prieš pradėdamas karinę akciją jis norėjo apsisaugoti nuo SSRS. Nujausdama Vokietijos planus, ši siekė pasidalinti įtakos sferas Pabaltyje.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas ir Sovietų Sąjungos Liaudies komisarų tarybos pirmininkas bei užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas (Skriabinas) pasirašė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo–Ribentropo paktą. Abi šalys įsipareigojo nepulti viena kitos ir nedalyvauti jokiuose susitarimuose, kurie būtų nukreipti prieš kitą susitariančiąją šalį. Jos įsipareigojo tarpusavio ginčus ir konfliktus spęsti tik taikiai bei konsultuotis ir informuoti viena kitą abiem rūpimais klausimais. Jei vieną susitariančiąją šalį užpultų trečioji valstybė, kita susitariančioji šalis nesuteiktų jokios pagalbos puolančiai valstybei.

Be viešai paskelbtų tekstų, buvo pasirašytas ir slaptasis papildomas protokolas, kuriuo pasidalijo Rytų Europos valstybes į įtakos zonas, žemėlapyje nubrėždamos nepriklausomų valstybių pasidalijimo skiriamąsias linijas ir numatydamos šių valstybių valstybingumo panaikinimą. Nepriklausoma Lietuva tapo net abiejų šalių teritorinių mainų objektu. Iš pradžių dalis Lietuvos teritorijos buvo Vokietijos interesų zonoje, tačiau rugsėjo 28 d. SSRS ir nacistinė Vokietija pasirašė keletą slaptųjų protokolų, kuriais nepriklausomos Lietuvos teritorija atiteko (buvo perduota) SSRS įtakai, o 1941 m. sausio 10 d. slaptuoju protokolu, SSRS sumokėjus 7 500 000 aukso dolerių nacistinei Vokietijai, ir Užnemunė buvo perduota SSRS.

Šis nacistinės Vokietijos ir SSRS įvykdytas pasidalijimas priartino Antrojo pasaulinio karo pradžią, lėmė tragišką Lenkijos, Suomijos ir Baltijos valstybių likimą, o Lietuvą, Latviją ir Estiją penkiems dešimtmečiams užsklendė kitapus „geležinės uždangos“. 1940 m. Sovietų Sąjunga, pasinaudojusi Molotovo–Ribentropo paktu ir jo slaptaisiais protokolais, įvykdė agresiją prieš nepriklausomas Baltijos valstybes. Lietuva, Latvija ir Estija neteko valstybingumo, buvo okupuotos ir aneksuotos bei prijungtos prie šalies okupantės SSRS. Prasidėjo masinės represijos, žudymai, trėmimai.

1941 m., kai į mūsų kraštą įsiveržė nacistinė Vokietija, prasidėjo kitas siaubo laikotarpis – holokaustas, masinės žydų bendruomenės žudynės, persekiojimai ir priverstinis darbas.

Nors stalinizmas ir nacizmas skyrėsi ideologijomis, abu režimai turėjo vieną bendrą bruožą – visišką žmogaus gyvybės ir orumo nepaisymą. Jie naikino žmones dėl jų tautybės, įsitikinimų, socialinės padėties.

Po II Pasaulinio karo, Baltijos šalys vėl buvo įtrauktos į Sovietų Sąjungos sudėtį, pradėta priverstinė rusifikaciją, griežta cenzūra ir politinis persekiojimas. Estija, Latvija ir Lietuva penkiems dešimtmečiams buvo išbrauktos iš pasaulio žemėlapių.

Molotovo-Ribentropo paktas yra vienas gėdingiausių XX a. istorijos įvykių. Tai buvo ciniškas dviejų totalitarinių režimų sandoris, kuris pasmerkė Rytų Europos valstybes ir tautas. Slaptojo protokolo egzistavimas ir jo turinys buvo sovietų valdžios neigiamas dešimtmečiais, tačiau 1989 m. jis buvo oficialiai pripažintas ir paskelbtas viešai.

Ši sutartis ne tik paskatino Antrojo pasaulinio karo pradžią, bet ir turėjo ilgalaikių pasekmių. Ji pakeitė Rytų Europos politinį žemėlapį ir atnešė dešimtmečius trukusią okupaciją. Nepaisant to, tautos atmintis ir laisvės troškimas neišblėso.

Kelias link nepriklausomybės

1985 m. Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas Michailas Gorbačiovas. Sovietų Sąjunga tuomet pergyveno gilią ekonominę, finansinę, socialinę bei moralinę krizę. Pasirodė, kad komunistinė imperija nebeturi perspektyvų. Naujajam šalies vadovui teko kreiptis pagalbos į Vakarus, to pasėkoje šalyje prasidėjo pertvarkymas (perestroika).

1987 m. pabaigoje, 1988 m. pradžioje Baltijos šalių gyventojai vis aktyviau pradėjo domėtis šalies aktualijomis, kelti gamtosaugos, kultūros, paveldosaugos klausimus, aktyviai dalyvavo sprendžiant savo krašto problemas, viešai buvo diskutuojama apie stalinizmo nusikaltimus, trėmimus, kūrėsi įvairūs klubai, judėjimai.

1988 m. birželio 3 d. Vilniuje, Mokslų akademijoje, įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė (toliau – Sąjūdis). Šis pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Sąjūdis asocijavosi su XIX a. tautinio atgimimo sąjūdžiu. Persitvarkymas buvo Michailo Gorbačiovo vykdomos „perestroikos“ lietuviškas vertimas. Jis turėjo ne taip gąsdinti komunistinę nomenklatūrą.

Tuo metu Baltijos valstybės gyveno masinių, daugiatūkstantinių mitingų, piketų, laisvos spaudos atsiradimo laikotarpį. Stalino ir Hitlerio paktas, jo slaptieji protokolai buvo nuolat keliami į viešumą ir smerkiami Sąjūdžio mitinguose.

Didžiausiu lūžiu lietuvių politinėje sąmonėje galima laikyti 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Jis buvo skirtas Molotovo–Ribentropo pakto metinėms. Mitingas buvo organizuojamas slapta ir truko 4 valandas. Jame dalyvavo keli šimtai žmonių. Kitą dieną prasidėjo isteriška komunistų ideologinio atkirčio akcija, siekusi apjuodinti lietuvių disidentų pastangas. Šiais valdžios veiksmais buvo pasiektas priešingas rezultatas. Lietuvos žmonėms mitinge pirmą kartą viešai atskleista istorinė tiesa.

Kitais metais rugpjūčio 23 d. sąjūdiečiai surengė mitingą Vingio parke. Jo metu buvo protestuojama prieš Molotovo–Ribentropo paktą. Šioje protesto akcijoje dalyvavo apie 200 tūkstančių žmonių. Mitingas pirmą kartą buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją.

Tų pačių metų rugsėjo 28 d. Lietuvos laisvės lyga Vilniuje suorganizavo mitingą, skirtą slaptojo Molotovo-Ribentropo protokolui išviešinti. Nors leidimas mitingui nebuvo gautas, tačiau akcija buvo įgyvendinta. Jos metu dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Mitinguojantiems išvaikyti buvo pasitelkti milicijos daliniai bei nebuvo apsieita be smurto. Prievartos panaudojimas diskreditavo „pertvarkos“ politiką. Ši prievartinė akcija buvo pavadinta „bananų baliumi“.

Baltijos kelias

Kitas veiksnys turėjęs didžiulės įtakos tolesniems įvykiams buvo 1989 m. gegužės 13–14 d. Taline įvykęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinių judėjimų atstovų suvažiavimas – Baltijos Asamblėja. Jos metu susitarta dėl bendrų tikslų ir bendradarbiavimo krypčių bei įsteigta Baltijos Taryba – nuolatinė institucija politiniams veiksmams koordinuoti. Asamblėjos metu buvo pareikšta, kad Baltijos šalių tikslas – Nepriklausomybė.

1989 m. liepos 15 d. Estijoje (Pernu) įvykusiame Baltijos Tarybos posėdyje nuspręsta, rugpjūčio 23 d. pažymėti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos slaptųjų susitarimų 50-ąsias metines, sujungiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines gyvąja žmonių grandine pavadinta „Baltijos keliu“.

Pirmajame Baltijos kelio koordinaciniame pasitarime pirmiausia buvo apskaičiuotas atstumas vienam žmogui, t. y. kokį atstumą žmogus užims stovėdamas ištiesęs rankas. Išmatavus paaiškėjo, kad užpildyti 650 km ruožą (Lietuvos ~220 km), žmogus vienas ko kito galėtų stovėti nuo 80 centimetrų iki 1 metro atstumu. Lietuvoje visas Baltijos kelio ruožas buvo suskirstytas į 50 atkarpų. Paskaičiuota, kad vienam kilometrui reikėtų apie 1,5 tūkst., o iš viso apie 300 000 žmonių.

Taip pat buvo sprendžiama, kaip ir kokiomis transporto priemonėmis suvažiuos žmonės, skaičiuojama, kiek gali susėsti į autobusus, lengvuosius automobilius. Minimaliam akcijos dalyvių skaičiui atvežti reikėjo apie 75 000 lengvųjų automobilių arba 10 000 tuo metu vyravusių PAZ markės  nedidelių autobusų (23 vietos) arba didesnių LAZ markės autobusų (44 sėdimos vietos).

Prie Baltijos kelio akcijos prisijungė ir Šilutiškiai. Nuo Šilutės Sąjūdžio būstinės pajudėjo 21 autobuso kolona. Prie Šiaulių įsijungė melioratorių 12 autobusų kolona, taip pat rajono kitų organizacijų transportas, bei pavieniai asmenys. Manoma, kad iš viso dalyvavo apie 3-4 tūkst. Šilutės rajono gyventojų.  

Apytiksliais duomenimis, Baltijos kelyje dalyvavo apie 2 milijonai žmonių. Manoma, kad vien Lietuvoje jų buvo apie 1 milijonas. Žmonės susikibo rankomis ne tik stovėdami kelyje, bet ir miestuose, miesteliuose, kaimuose, savo kiemuose – ten, kur tuo metu buvo. Baltijos kelio akcija pateko į televizijos žinias, pirmuosius laikraščių puslapius, taip akivaizdžiai laisvajam pasauliui buvo parodytas trijų Baltijos tautų apsisprendimas ir ryžtas siekiant atkurti Nepriklausomybę.

Įvykusi akcija sukėlė didelį atgarsį – Molotovo–Ribentropo pakto padarinių panaikinimas ir trijų Baltijos šalių valstybingumo atkūrimo klausimas peržengė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos ribas ir atsidūrė tarptautinės bendruomenės akiratyje. Po šios akcijos plintanti tarptautinė parama privertė 1989 m. gruodžio 24 d. (per Kūčias) SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, nors su tam tikromis išlygomis, pripažinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Baltijos valstybių suverenitetas buvo neteisėtai sutryptas. Slaptųjų protokolų pasmerkimas padidino Lietuvos, Latvijos ir Estijos galimybę atkurti nepriklausomybę, paskatino demokratinių procesų plėtrą Rytų Europos šalyse bei pačioje Sovietų Sąjungoje.

Baltijos kelio akcija parodė trijų Baltijos tautų politinį brandumą, pilietinės visuomenės gebėjimą susitelkti ir vieningai reikšti savo nuomonę siekiant bendro tikslo. Taip pat buvo pademonstruotas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų visų struktūrų organizuotumas, gebėjimas koordinuoti bei nepaprasta jėga, galinti sutelkti vienu metu šimtus tūkstančių žmonių, kartu visiems siekiant svarbaus ir bendro tikslo – atkurti Nepriklausomybę.