Pirmosios emigracijos bangos pradžią galima sieti su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais, po kurių daug gyventojų, o ypač dvasininkai ir smulkieji bajorai, buvo priversti palikti Lietuvos teritoriją. Masinė emigracija prasidėjo 1868 m., veikiant ekonominiams ir politiniams veiksniams. Tuo metu daugiausia išvykusiųjų buvo darbininkai, smulkieji prekybininkai, bežemiai valstiečiai ir kaimo amatininkai.
Šios emigracijos metu lietuviai dažnai pasirinkdavo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). XIX a. pabaigoje Lietuvos teritorijoje gyveno apie 2,5 mln. žmonių, tuo metu kraštą paliko apie penktadalis gyventojų – apie 500 tūkst. Emigracija vyko ne tik į JAV, bet ir Pietų Afriką, Palestiną, Argentiną, Kanadą bei kitas šalis. 1881–1897 m. iš Kauno gubernijos (kuriai tuo metu priklausė ir Švėkšna) emigravo daugiau negu 50 000 žmonių.
Pagrindinis emigracijos stimulas buvo politiniai, religiniai ir ekonominiai sunkumai, lietuvių patiriami carinės Rusijos imperijoje.
Sukilimų dalyviai, inteligentija, kovojusi prieš rusinimo politiką, pabėgėliai iš carinės armijos ir pažangūs, caro valdžios suspenduoti arba persekiojami katalikų kunigai – visi šie žmonės sudarė politinę emigrantų grupę. Kitai grupei priskirtini ekonominiai emigrantai, apėmę didžiausią neturtingų valstiečių bei baudžiauninkų masę, ieškojusių naujų galimybių JAV. Didelė dalis ekonominių emigrantų iš Lietuvos nelaikė savęs emigrantais, nes į JAV vykdavo ketindami užsidirbti ir grįžę geriau gyventi Lietuvoje, įsigyti žemės. Daliai jų pavyko užsidirbti ir grįžti namo – statistiškai reemigravo apie 20 proc. lietuvių emigrantų. Kiti prasigyvenę išeiviai užsienyje kūrė savo verslus, leido spaudą, knygas, statė bažnyčias, kūrė mokyklas, politines, kultūrines draugijas. Jų savitas kultūrinis gyvenimas, prisirišimas prie paveldėtų iš gimtojo krašto tradicijų leido susiformuoti stipriai lietuvių diasporai.
Apie greitai praturtėjusius kraštiečius žinios sklisdavo tarsi legendos, todėl vietiniai, išgirdę sėkmės istorijas, norėdavo tai išmėginti savo kailiu. Mažas užmokestis lėmė, kad dažniausiai emigruodavo darbingo amžiaus vyrai, kurie vėliau pasikviesdavo savo šeimos narius, gimines ir pažįstamus. XIX a. pabaigoje Švėkšnos valsčiuje metų uždarbis pinigais siekė 25 rub., natūra (maistu, drabužiais) – 30 rub., Veiviržėnų valsčiuje – 45 rub., natūra – 25 rublius.
„Lietuvos ūkininkas“ (Nr. 20, p. 181) 1910 m. publikavo žinią iš Švėkšnos: „Išeivystė. Nei iš vienos parakvijos, tur būt, nebeina taip daug svieto Amerikon, kaip iš mūsų. Nebrasi tokios grytelės, iš kurios nebūtų kas Amerikoje. Yra gyvenimų, kur tebliko kelios moterys, o visi vyrai – už vandenyno! […]“.
MORISAS BERNARDAS ZAKSAS (1896-1957)
Morisas Bernardas Zaksas (JAV pavardė įgavo Sachs formą) gimė Švėkšnoje Benjamino ir Rivos Kohen Zaksų šeimoje. Tėvas Švėkšnoje buvo mokytojas. Po jo mirties berniukui teko išvykti gyventi pas vyresnįjį brolį į Čikagą.
Mažas žydų berniukas iš Švėkšnos kartu su daugybe kitų imigrantų apie 1908 m. atvyko į Eliso salą (JAV). Ant savo nudėvėto palto turėjo žymą su jį identifikuojančia informacija. Patikros punkto darbuotojai, perskaitę duomenis, suprato, kad vaiką turėjo paimti atsakingas asmuo, tačiau niekas atvykusio berniuko nepasitiko. Likusį vieną svetimoje šalyje Morisą laikinai priglaudė vietinis mėsininkas. Kadangi buvo per jaunas, kad gautų darbą gamykloje, Morisas, mokydamasis vakarinėje mokykloje, pradėjo dirbti gatvės prekeiviu. Vienas didmenininkas patikėjo jam pardavinėti namų apyvokos reikmenis. Berniukas vaikščiodavo nuo durų prie durų ir siūlydavo prekes. Morisas mokėjo tik lietuvių ir jidiš kalbas, iš gatvės prekeivių šiek tiek pramoko šnekamosios anglų kalbos. Netrukus vaikinas įsigijo arklį su vežimu ir galėjo apkeliauti didesnę teritoriją, taip įgydavo vis daugiau klientų, tarp kurių būdavo ir lietuvių. Arklio traukiamas vežimas greitai buvo pakeistas automobiliu, o prekyba vis plėtėsi.
Pirmąją savo parduotuvėlę M. B. Zaksas atidarė jau 1914 m. 1916 m. sukūrė šeimą, netrukus su žmona susilaukė dviejų dukterų bei sūnaus. Gyvendamas JAV, stengėsi nepamiršti lietuviškų šaknų, diegė lietuvybę savo vaikams. Morisas puikiai kalbėjo lietuviškai, mėgo valgyti lietuvišką maistą, lietuvių parduotuvėse pirkdavo duoną ir sūrį. Ypač daug dėmesio ir lėšų skyrė lietuviškoms organizacijoms ir draugijoms JAV remti. Morisas Zaksas buvo pirmasis, pradėjęs mažinti kainas ir leidęs pirkti prekes išsimokėtinai JAV didžiosios depresijos metu. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, karo veteranams anuliavo parduotuvėje turėtas skolas. Tokie sprendimai labai padėjo Zakso verslui, jis puikiai išmanė rinkodarą ir žinojo, kad, norint būti sėkmingam, reikia būti žinomam.
Laikraštyje „Draugas“ 1941 m. (gruodžio 24 d., Nr. 270) išspausdintame straipsnyje rašoma: „Metams bėgant, pietinės Chicagos šeimininkės įprato pirktis sau reikmenis iš Morris B. Sachs, nes jos gerai suprato jo sąžiningumą ir patikimumą.“
Apie 1930 m. savo parduotuvės vitrinoje Zaksas pradėjo reklamuoti vieną radijo laidą, o nuo 1934 m. ėmė transliuoti savo radijo laidą „Moriso B. Zakso mėgėjų valanda“ („Morris B. Sachs Amateur Hour“). Vėliau ši laida buvo rodoma per televiziją. Jos metu žmonės buvo skatinami pirkti išsimokėtinai, skelbiamos akcijos, vyko konkursai, vietiniai turėjo galimybę laimėti prizų. Pirmą kartą prieš didžiulę auditoriją pasirodydavo vietos talentai: mėgėjai muzikantai, dainininkai, akrobatai ir komikai, kurie po laidos tapdavo žinomi, žmonės balsuodavo už savo mėgstamus atlikėjus telefonu arba paštu (šiose laidose išpopuliarėjo Mel Torme, Bob Fosse, Frankie Laine, Steve Allen). Laimėtojas gaudavo piniginį prizą, rankinį laikrodį ir galimybę rungtis finale dėl pagrindinio prizo – automobilio. Zaksas laikomas tokio žanro laidų – mėgėjų pasirodymų pradininku, laidose pasirodydavo ir pats: asmeniškai pasveikindavo ir apdovanodavo nugalėtojus.
1941 m. laikraštis „Draugas“ (gruodžio 24 d., Nr. 270, p. 2) M. B. Zaksą apibūdino kaip vieną sėkmingiausių Čikagos versininkų: „Tai tokia yra trumpa biografija vieno sėkmingiausių Chicagos prekybininkų, kuris dabartinių aukštumų pasiekė tik sunkiu darbu ir pasiryžimu ir sąžiningumu. Šiandien Morris B. Sachs yra sukūręs puikią šeimą, ir net jo krautuvės tarnautojai vadina jį „Papa Sachs“.“
1948 m. Zaksas dar labiau išplėtė savo parduotuvių tinklą, jo metinės pajamos sudarė apie 8 mln. dolerių, buvo įdarbinęs apie 700 darbuotojų. M. Zaksas, nuolat prisimindamas savo kilmę, stengdavosi kuo daugiau darbo vietų pasiūlyti kraštiečiams. Nuo 1955 m. Zaksas pradėjo politiko karjerą, ėjo miesto iždininko pareigas. 1957 m. atidarė parduotuvę pačiame miesto centre, tačiau tų pačių metų rugsėjo 23 d. mirė.
ŠLIOMA ŠTEINBERGAS (1891-1938)
Pirmoji imigrantų karta JAV išugdė gana gausią lietuviškosios ir litvakiškosios inteligentijos kartą: poetus, rašytojus, žymius dailininkus, aktorius, inžinierius, verslininkus ir t. t. Šios kartos atstovai savo finansais ir kitais būdais aktyviai prisidėjo prie Lietuvos valstybės ūkio ir kultūros atkūrimo (nuo 1918 m.), garsino jos vardą pasaulyje. Emigrantai, atvykę į JAV nemokėdami anglų kalbos ir neretai neturėdami Amerikos rinkoje paklausių aukštesnio lygio profesijų, dažnai tapdavo akmens anglies kasyklų, įvairių gamyklų, statybų sektoriaus darbininkais.
Šlioma Šteinbergas (JAV tapęs Samuel Steinberg) emigracijoje tapo garsiu aktoriumi, dramaturgu ir kompozitoriumi. Jo tėvas Švėkšnoje buvo mokytojas, todėl Šlioma pirmiausia mokėsi pas jį, vėliau Skaudvilės ješivoje. 1903 m. Šteinbergų šeima emigravo į JAV ir apsigyveno Filadelfijoje. Ar šeima Švėkšną paliko dėl ekonominių priežasčių, ar šeimos vyrų nenoro tarnauti svetimoje kariuomenėje, ar kitų priežasčių, tą pasakyti dabar sunku, tačiau viena aišku, Amerikoje talentingam Šteinbergų sūnui Šliomai atsivėrė galimybės, kurių pasilikęs mažame miestelyje, ko gero, nebūtų turėjęs.
Šlioma Šteinbergas 1905 m. prisijungė prie „Garden Dramatic Club“, dirbo sufleriu Pirmosios gatvės teatre, kuriame vėliau tapo aktoriumi. 1906 m. jis parašė savo pirmąją keturių veiksmų pjesę „Meilės paslaptys“ („The Secrets of Love“) , kuri buvo pastatyta 1918 m. Per savo karjerą Š. Šteinbergas parašė dešimtis pjesių ir dainų Jidiš teatrui, tapo puikiai žinomas Amerikoje.
1913 m. vedė iš Ukrainos kilusią Nellie Casman ir kartu kūrė spektaklius bei dainas, kurios išgarsėjo net už žydų bendruomenės ribų. Viena jų didžiausių sėkmių – daina „Yossel, Yossel“, sukurta 1923 m., 1938 m. daina pasiekė pasaulio scenas anglų kalba kaip „Joseph Joseph“.
1929 m. Šteinbergas su žmona aktore N. Casman išvyko į Argentiną, kur Buenos Airių teatre „Argentina“ pristatė savo kūrybą. Argentinoje Šteinbergui buvo užduotas klausimas, kas paskatino jį tapti dramaturgu, į kurį jis atsakė: „Negaliu pasakyti, bet visada norėjau padaryti kažką pozityvaus pasauliui. Jei galima taip pasakyti, kadangi buvau dramaturgas, turėdamas techninių žinių, jaučiau, kad teatras turėtų atnešti žmonėms visus nuostabius dalykus, kurių yra pasaulyje.“ Iš Argentinos išvyko į Vakarų Europą, ten didžiulės sėkmės sulaukė įsimintina pjesė „Žmona“ („The Wife“).
1932 m. Šteinbergas su žmona vėl išvyko į gastroles po Vakarų ir Rytų Europą, kurių metu pasirodymai vyko Londone, Paryžiuje, Berlyne, Rygoje, Varšuvoje… Šteinbergo pjesės buvo sėkmingai rodomos Anglijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje. Gal tuo metu jis aplankė ir savo gimtąją Lietuvą, to išsiaiškinti kol kas nepavyko. 1937 m. vėl vyko į Argentiną, kur gastroliavo po įvairias provincijas. 1938 m. liepos 1 d. Šlioma Šteinbergas mirė Niujorke.
Straipsnį parengė Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė, 2025-11-18
Šaltiniai:
- Žąsytienė, M. Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a. Klaipėda, 2018.
- Levin, D. Trumpa žydų istorija Lietuvoje. Vilnius, 2001.
- Lietuvos statistikos duomenys (1897 m. gyventojų surašymas).
- Shteynberg, Shloyme. Congress for Jewish Culture. Prieiga per internetą: https://congressforjewishculture.org/people/276/shloyme-shteynberg, [žiūrėta 2025-11-12].
- Slepakovas, R. Lietuvių diaspora JAV: šiuolaikinės emigrantų kartos Čikagoje tyrimas. – Vilnius, 2009.
- Buravceva, V. Emigracijos iš Lietuvos priežastys ir pasekmės. Magistro baigiamasis darbas. – Vilnius, 2007.
- Draugas // 1941 m. gruodžio 24 d., Nr. 270.
- Išeivystė // Lietuvos ūkininkas, 1910, Nr. 20.
- Steponaitienė, J. XIX a. pabaigos–XX a. pradžios JAV lietuvių emigrantų dokumentai: rašytinė atmintis. Knygotyra, 2008.
