Toks Žemaičių Naumiestis, kurį regime šiandien, vargiai ar būtų išaugęs be kadais čia apsigyvenusių žydų pastangų ir darbo. Jie statėsi būstus, kuriuose ne tik gyveno, bet ir prekiavo ar ką gamino. Vieta jų kūrimuisi buvo patogi – dviejų svarbių kelių susikirtimas, netoli Rytprūsių siena. XVIII a. metais čia susiformavo ir išsiplėtė turgavietė, tapusi miestelio centru, aplink kurį vėliau ir išaugo dabartinis miestelis.
Naumiestiškiai žino, kad 1941 m. liepos 19 d., Antrojo pasaulinio karo metu, Žemaičių Naumiesčio gyventojus žydus ištiko tragiškas likimas: naciai juos sušaudė netoli miestelio esančioje Šiaudvyčių dauboje. Taip liūdnai baigėsi šios etninės grupės miestelio gyventojų likimas.
Nuo to laiko Žemaičių Naumiestyje nebegyveno nei vienas žydų tautos atstovas. Tokios žinios buvo iki praėjusių metų gruodžio 6 dieną, kai į Žemaičių Naumiesčio muziejų atėjo elektroninis kraštietės Vitalijos Bačiūnienės, kurią daugelis čia pažįsta kaip Bartkutę, klausimas: „Noriu jūsų pasiteirauti, galbūt yra tekę matyti tarp muziejaus eksponatų ir dokumentų kokios nors informacijos apie Gražbylę Venclauskaitę?<…> Ji yra dirbusi kurį laiką advokate Žemaičių Naumiestyje. Galbūt yra išlikusios kokios nors informacijos apie ją?
Atsakymas Vitalijai tuomet buvo trumpas – muziejuje, bent jau kol kas, nieko šia tema nematyta. Tačiau šis mietelio praeitimi besidominančios kraštietes klausimas be galo suintrigavo: ilgaamžė (pragyvenusi 105 metus) advokatė Gražbylė Venclauskaitė labai įdomi asmenybė. Ir tai, kad ji čia kažkada gyveno ir dirbo gerokai „pakelia miestelio vertę“. Netrukus paaiškėjo, kad drauge su vyrų gydytoju Vladu Pampiku Antrojo pasaulinio karo metais čia gyventi ji atvyko su mergaite Anike. Tai buvo žydaitė, kurios pilnas vardas Hannah Blank. Vadinasi – tuo metu, kai naciai miestelio žydus jau buvo nužudę, niekam nieko nesakant Naumiestyje gyveno viena šios tautos atstovė.
Vardą pasiūlė Vydūnas
- Venclauskaitė – jaunesnioji garsaus Šiaulių advokato, pirmojo miesto burmistro bei politinio veikėjo Kazimiero Venclauskio ir aktorės, režisierės, visuomenės veikėjos Stanislavos Jakševičiūtės – Venclauskienės duktė. Be Gražbylės šeima turėjo ir vyresnę dukrą – Danutę.
Ši šeima Šiauliuose bei visoje Lietuvoje garsėjo savo labdaringa veikla. O ypač tuo, kad savo namuose priglaudė ir išaugino daugiau kaip 100 beglobių ar neturtingų vaikų. Be kitų daug pasiekusių ir Lietuvai nusipelniusių minimas ir būsimasis poetas Julius Janonis.
- Venclauskis buvo ypač vertinamas ir sėkmės lydimas teisininkas. Taip pat nemenkos buvo ir jo pajamos. Tai ir leido jo žmonai ir užsiimti labdaringa veikla.
Vardą Gražbylė – gražiai bylojanti – jau kiek paaugusiais jaunėliai jų dukrai suteikti pasiūlė šeimai Vydūnas. G. Venclauskaitė Vydūno kūrybos palikimo tyrinėtojui Vaciui Bagdonavičiui yra pasakojusi, kad motina Stanislava Venclauskienė su vietos vaidintojais Šiauliuose buvo pastačiusi vieną kitą Vydūno dramą. Taip po šios kūrybinės pažinties jis tapo šeimos bičiuliu. Tėvas Kazimieras buvo laisvamanis socialdemokratų politinės partijos veikėjas, tad iš vis nebuvo linkęs krikštyti jaunėlės dukros. Vis tik motinai pasiryžus tą padaryti, tėvas jau nebeprieštaravęs. Juo labiau, kad krikštatėviu būti pasisiūlęs pats Vydūnas. Tai įvyko mergaitei einant dvyliktus metus 1924 m. vasario mėnesį. Pasiūlęs savo paties sugalvotą Gražbylės vardą, Vydūnas ir nulėmė jos likimą – ji tapo labai gera advokatė, žinoma ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje.
Venclauskų namai – našlaičių namai
Šiandien Šiauliuose, Vytauto g. 89, – bemaž gražiausiame pastate mieste – įsikūręs vienas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus skyrių. Šį tėvų namą seserys Danutė ir Gražbylė Venclauskaitės 1991 metais padovanojo Šiaulių miestui, su sąlygą, čia veiks muziejus.
Šie Venclauskių namai buvo pastatyti 1927 metais. Juos suprojektavo žymus tarpukario architektas Karolis Reisonas, nemažai pasidarbavęs Šiauliams, taip suteikdamas miestui nepakartojamą savitą veidą. Juose ir augo tas minėtas didžiulis būrys našlaičių.
Venclauskių namuose Antrojo pasaulinio karo metais buvo įsikūrusi vokiečių komendantūra. Šeimos moterys tuo metu galėjo gyventi cokoliniame aukšte. Vėliau – keletą metų čia buvo NKVD būstinė.
Labai įdomu, kad daugybė jų globotinių turėjo Jakševičių pavardes. Paslaptis paprasta: Venclauskai savo namą pasistatė Jakševičių žemėje. Būta ir didelio sodo. Dalį jo žemės jie dovanojo gimnazijai (dabartinė „Juventos“ progimnazijos teritorija), su sąlyga, kad dvi Jakševičių kartos galės mokytis nemokamai. Tad ne vienam augintiniui Venclauskiai buvo suteikę Jakševičių pavardę – jie ir mokėsi gimnazijoje nemokamai.
Šiaulių muziejininkai negali pasakyti, kiek tiksliai vaikų priglaudė ir užaugino ši iškili šeima. Jei pagal dokumentus – šimto gal ir nebus. Tačiau šeima gelbėjo ir persekiojamus žydus bei jų vaikus. Tačiau vargu ar dokumentuose tokie faktai atvirai surašyti. Kaip tik viena iš tokių istorijų ir susijusi su Žemaičių Naumiesčiu.
Dar šiek tiek tęsiant Šiaulių temą reikia pasakyti, kad Danutė Venclauskaitė Antrojo pasaulinio karo metais daug prisidėjo gelbstint žydus. Įtikinusi vokiečių valdžią ji įsteigė siuvyklą kariams rūbus siūti. Į ją per dieną iš Šiaulių geto galėdavo ateiti dirbti apie 70 žydžių.
Įmonė nebuvo pelninga. Norėdama vokiečių valdžiai parodyti, kad žmonės yra reikalingi, Danutė iš šeimos santaupų mokėjo didesnius mokesčius. Dėl to, kad turėjo įmonę, Danutė galėdavo patekti į getą. „Šaltuoju periodu į getą įeidavo labai stambi, išeidavo suplonėjusi – po paltu nešdavo maisto“, – pasakojo Šiaulių muziejininkė Augustė Labenskytė.
Gelbėjant žydus, padėjo ir Stanislava su Gražbyle. (K. Venclauskis mirė 1940 m.).
Anikės istorija
Ją aprašė straipsnyje „Amžinosios vertybės – nepraeinančios“ su Gražbyle Venclauskaite nemažai bendravęs Šiaulių žurnalistas Leonas Peleckis – Kaktavičius JAV einančiame lietuviško laikraščio „Draugas“ šeštadienio priede „Kultūra“ dar 2017 metų pavasarį.
„Dar prieš įkurdinant Venclauskių namuose komendantūrą, atsitiko kita, taip pat su nemažais pavojais susijusi istorija. Buvo ką tik prasidėjęs karas, kai į kiemą įsuko ūkiškas vežimas, kuriame šalia vežiko sėdėjo moteris ir mergaitė.
– Čia – tas namas, – pasakė jas iškraustęs vežikas.
Moteris, susiradusi S. Venclauskienę, pasakė:
– Telšių vyskupas davė mašiną, kad atvežtų mus pas jus. Klebonas parūpino arklį. Sakė: jei jau Venclauskienė nepadės, niekas daugiau negalės padėti.
Jos pavardė buvo Blank. Vyrą, miško pirklį, sušaudė, vos atėję, vokiečiai. Kartu su kitais žydais. Dukra Anikė tuomet turėjo 10 – 12 metų. Venclauskių namuose toji moteris su mergaite prabuvo gal metus, gal pusantrų. Apgyvendino jas namo apačioje, pusrūsyje.
Kai moteris pradėjo blogai jaustis, Mama pakvietė daktarą Peisachavičių, tuomet dar turėjusį teisę iš geto vaikščioti pas ligonius. Jis apžiūrėjo ir pasakė: „Vėžys. Paskutinė stadija“. Ir patarė: „Būtų geriau, jei pasirūpintumėt, kad ji kažkokiu būdu patektų į getą. Kitaip, moteriai mirus, galite turėti didelių keblumų“.
Pro Venclauskių namus kasdien į darbą varydavo didelį būrį žydų. Tuo ir buvo nutarta pasinaudoti. Tačiau moteris nesutiko, kad nuo jos būtų atskirta Anikė.
– Paėmė ir mergičką, – prisiminusi tą liūdną vaizdą, pasakojo G. Venclauskaitė. – Tačiau po dviejų ar trijų mėnesių, mirus mamai, ji vėl grįžo pas mus. Grįžo 1943 metais.
Ponios Gražbylės vyrui Vladui Pampikui pasiūlė valsčiaus gydytojo pareigas ir netrukus jaunoji šeima išvyko gyventi į Žemaičių Naumiestį. Tačiau išvyko ne dviese, o su Anike Blank“.
Kur Žemaičių Naumiestyje
Šią istoriją papildo kraštietis Šiauliuose gyvenantis Jonas Bartkus. „Šiaulių krašte“ dar 2014 metų birželį žurnalistė Živilė Kavaliauskaitė straipsnyje „6000 kilometrų – į tėvų tremtį“ aprašė jo išvyką tėvų takais.
Jis čia mini, kad karo metais Palendrių kaime pas Vismantus, jo mamos tėvų namuose, apie mėnesį gyveno iš Šiaulių pasitraukusi Gražbylė Venclauskaitė su vyru. Drauge buvusi ir paauglė mergaitė.
Telefonu pakalbintas J. Bartkus papasakojo, ką jis yra girdėjęs artimuosius kalbant. Paminėjo jis dar keletą detalių apie Gražbylę. Tačiau kol jos nėra pamatuotais šaltiniais pagrįstos – nėra gražu apie tai kol kas viešai kalbėti.
2020 metais dienos šviesą išvydusioje knygoje „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“ Albertas Juška taip prisimena gydytoją Pampiką. Tuo vadovaujantis vadovaujantis galima pasakyti, kur buvo gydytojo Vlado Pampiko kabinetas, ir kur, greičiausiai, jis su šeima ir gyveno:
Gan nuodugniai knygoje aprašinėdamas vadinamąjį Markvado namą (Dariaus ir Girėno g. 28), kuriame 1921 metais pradėjo veikti būsimoji Naumiesčio progimnazija bei vėliau per eilę čia metų buvo įvairių įstaigų, jis atsimena:
„Antrojo pasaulinio karo metais šiame name veikė vaikų darželis, susirgusiuosius priiminėjo gydytojas Pampikas. Beje, tasai tuokart buvo vienintelis kvalifikuotas medikas, gydęs žmones, nes visi senieji naumiestiškiai daktarai žydai buvo jau užkasti Šiaudvyčių daubos duobėse. Su gydytoju Pampiku yra susijusi viena mūsų šeimos istorija, tiesa, nėra ji itin reikšminga, bet savaip atskleidžianti to laikotarpio žmonių santykius“…
Nors ne itin draugiškas A. Juškai tuomet pasirodė gydytojas V. Pampikas, tačiau pati G. Venclauskaitė apie savo vyrą yra sakius taip: „… apie geresnį diagnostiką nėra girdėjusi. Diagnozę nustatydavo v tri biega (rus. vienu ypu – aut. vert.), anot pašnekovės. Tuo ypač dažnai galėjo įsitikinti, kai buvo persikėlę gyventi į Žemaičių Naumiestį ir jų buto viename kambaryje veikė ambulatorija.
– Atėjusiam ligoniui pasakydavo: „Tau tas, tas ir tas. Naudok vaistus tokius ir tokius. Operacija tau nereikalinga“, ir jis būdavo teisus“.
- Juška taip pat prisimena, kad Žemaičių Naumiestyje būta ir teismo. Jo atmintyje aiškiai liko advokatas Jonas Gocentas. Advokatės Venclauskaitės niekur nemini. Tačiau jei Gocentas buvo šių kraštų gyventojas, tai Gražbylė čia gyveno tik nuo 1943 iki karo pabaigos. Tad vaikas dar būdamas galėjo ir nepastebėti.
Apie Venclauskaitės globotinę Anikę – Hannah Blank
Apie drauge su G. Venclauskaitės ir V. Pampiko šeima į Žemaičių Naumiestį atvykusią Anikę kol kas jokių aiškių parašymų surasti neteko. Medžiagos apie ją atsiuntė jau minėta Vitalija Bačiūnienė. Vienas jų – anglų kalba išleistas tekstas apie lietuvius žydų gelbėtojus: „Rescued Lithuanian Jewish Child Tells About Shoah“ („Išgelbėtas Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“)
Tai Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus parengtos virtualios parodos eksponatas, kuriame paskelbti žydus per nacių holokaustą gelbėjusieji lietuviai. Tame tarpe yra ir apie S. Jakševičiūtės – Venclauskienės bei jos dukterų Danutės ir Gražbylės išgelbėtus žydus. Ten rašoma (vertinas iš anglų kalbos): „Garsaus prieškario advokato Kazimiero Venclauskio ir Stanislavos Jakševičiūtės-Venclauskienės šeima Šiauliuose buvo žinoma labdaringais darbais. Jų namai tapo namais daugiau nei 100 našlaičių. Venclauskių šeima našlaičius auklėjo savo lėšomis. Advokatas mirė 1940 m. Jo žmona ir dukros Danutė ir Gražbylė tęsė savo kilnų tikslą. Nacių okupacijos metais jie gelbėjo žydus: Etą Blank ir jos dukrą Vulfą Peisachovičių, Sofiją Kozlovsky su tėvu ir kitus. Danutė atidarė siuvyklą, kurioje 50–150 žydų moterų gamino karines žiemines kepures ir gavo vietos ūkininkų dovanotą maistą. Danutė turėjo leidimą patekti į getą ir beveik kiekvieną dieną į getą nelegaliai gabendavo maistą ir vaistus. Kai mirė Eta Blank, Danutės sesuo Gražbylė nuvežė Etos dukrą Anikę Chaną į Žemaičių Naumiestį ir ten išbuvo iki karo pabaigos“.
Kitoje interneto svetainėje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie ŠOA“ šiek tiek randama apie G. Venclauskaitės augintinę. Ten, be to, kas jau pasakyta, randame, kad po karo atsirado mergaitės sesuo – Sonyja. O „Anikė – Hana Blank ištekėjo už Resto iš Plungės. Dabar gyvena Izraelyje“.
- Bačiūnienė pabandė ieškoti Anikės toliau ir daugiau sužinoti apie jos likimą. Ji surado: „Myheritage ir Geni interneto svetainėse randamas Eta Blank giminės medis, kuriame nurodytos jos dvi dukterys – Sonnya Essas ir Chana Rest – tad tikėtina, kad tai ta pati Anike Chana-Blank“. Ten yra ir nedidelė nuotrauka, kurioje gali būti abi seserys – Sonnya ir Chana-Blank, jų mama Eta Blank bei močiutė. Iš ten sužinome, kad mama Eta Blank iš ties mirė 1943 m. (gimė 1894 m. Telšiuose). O taip pat ten pasakyta, kad 1930 metais gimusi Hannah Blank – Rest mirė 2003 metais. Ir kol kas – tai viskas.
Dėkojame Vitalijai Bačiūnienei už įdomias užuominas bei nuorodas. Tai praplėtė Žemaičių Naumiesčio karo meto istoriją. Už atsiminimus taip pat dėkojame Jonui Bartkui, kuris praplėtė tų metų istorinę panoramą. O pasitikslinus kai kuriuos jo išsakytus pastebėjimus, gali būti dar aiškiau atskleisti tų sudėtingų laikų įvykiai, ypač atsimanant Gražbylę Venclauskaitę, Vladą Pampiką bei jų gyvenimą.
Tai tiek kol kas pasakojimo apie karo metais Žemaičių Naumiestyje gyvenusią žydaitę mergaitę, kurią visi vadino Anike.
Už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais G. Venclauskaitei ir seseriai Danutei suteiktas Pasaulio teisuolio vardas. 2000 metų balandžio 28 dieną motina S. Venclauskienė, Danutė Venclauskaitė (po mirties) ir Gražbylė Venclauskaitė apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Saulius SODONIS,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas
Šaltiniai:
Nauji faktai apie Venclauskių šeimą 2020-07-31
„Šiaulių kraštas“
Živilė KAVALIAUSKAITĖ, 2020-05-01
Šiaulių istoriją saugo Venclauskių namai
„Šiaulių kraštas“
Živilė KAVALIAUSKAITĖ, 2020-05-01
Šiaulių istoriją saugo Venclauskių namai
„Šiaulių kraštas“
Alvydas JANUŠEVIČIUS, 2015 11 07 15min.lt
Venclauskių fenomenas: vieno Šiaulių namo ir šimto vaikų istorija
15min.ltLeonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS
Amžinosios vertybės – nepraeinančios
Draugo šeštadienio priedas
KULTŪRA 2017-04-01
Živilė KAVALIAUSKAITĖ 2014-06-28
6000 kilometrų – į tėvų tremtį
„Šiaulių kraštas“
Rescued Lithuanian Jewish Child Tells About Shoah
https://www.jmuseum.lt/uploads/userfiles/bylos_atsisiuntimui/EN-SHOAH-12-08cd1a.pdf