Mažosios Lietuvos regiono tapatumą atspindinti lietuvininkų (šišioniškių) tarmė sparčiai nyko ir šiandien ja kalba mažiau nei 100 Šilutės, Klaipėdos rajonų savivaldybių, Pagėgių savivaldybės žmonių. Daugiau kaip 20 metų vyko ir tebevyksta kompleksinės tarmės pažinimo, mokymo, leidybos ir populiarinimo veiklos, tarmė vartojama kultūrinio turizmo, renginių komunikacijos priemonėse. Įvairių sričių darbuotojai, folkloro kolektyvai aktyviai prisideda prie tarmiškos kalbėsenos gyvybingumo ir daugelio žodinės tradicijos formų išsaugojimo.
XX a. antroje pusėje Klaipėdos krašto žmonių kalba priskirta žemaičių tarmei, tačiau patys lietuvininkai niekada su Žemaitija nesitapatino ir save tebevadina šišioniškiais (čia jie sako šišon). Tarmė pasižymi įsigalėjusiu minkštuoju l, prielinksnio su galininku konstrukcija vietoje vietininko (gyvenu į Kleipėdą), balsių -ė ir -o vartojimu vietoj dvibalsių -ie, -uo (pėns, dona), germanizmais (pafobeliuoti – pakalbėti). Lietuvininkų kalbėsenos ypatybes galima pažinti aplankius interaktyvią Hugo Šojaus muziejaus ekspoziciją bei konsultuojantis su ją perėmusiais patyrusiais žinovais. Moksleiviai tarmės mokosi ruošdamiesi pasakotojų konkursams, etninės kultūros olimpiadoms.
Viena svarbiausių tarmės išsaugojimo veiklų – nuo 2013 m. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje veikianti šeštadieninė lietuvininkų tarmės mokyklėlė, paskatinusi vietos žmones mokytis tarmės ir išugdžiusi daugiau kaip 30 įvairaus amžiaus šišioniškių tarmės puoselėtojų. Mokyklėlės dalyviai mokėsi žodyno, gramatikos, naudojosi specialiai parengtomis metodinėmis priemonėmis, garso įrašais, vyko į ekskursijas, ekspedicijas, susitikimus su lietuvininkais. Įgyvendinant nuoseklią mokymosi programą buvo taikomi pasakojimo, dialogo, diskusijos, analizės, praktinių užsiėmimų, teminių edukacijų ir kiti metodai. Stengtasi, kad mokyklėlėje besimokantiems vietos gyventojams tarmė taptų vertybe, neatsiejama nuo lietuvininkų etninių tradicijų suvokimo, patyrimo, puoselėjimo ir perdavimo. Toliau vykdomos įvairios edukacinės programos.
Ši tarmės gaivinimo patirtis įrodė, kad tarmės išmokyti ir išmokti įmanoma, kaip ir paskatinti vietos bendruomenę prisidėti prie tarmiškos kalbėsenos gyvavimo. Nuolatines lietuvininkų tarmės mokyklėlės veiklas planuojama tęsti ir ateityje – tai būtina tarmės tęstinumui užtikrinti.
Teikėjas – Šilutės Hugo Šojaus muziejus, 2022 m.
Sertifikato Nr. NKPVS-54
Informacija iš Nacionalinio kultūros centro tinklalapio https://savadas.lnkc.lt
School of the Lietuvininkai dialect
Lietuvininkų tarmės mokyklėlė – edukacinių pamokų ciklas, kuriuo siekiama, kad lietuvininkų tarmė taptų gyvuoju paveldu, stiprinant etnografinio Mažosios Lietuvos regiono identitetą, kadangi šis regionas demografiškai smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu – daugelis gyventojų patyrė genocidą arba buvo priversti emigruoti. Labiausiai procesas paveikė šio krašto lietuvininkų (kalbininkų vadinama vakarų žemaičių) tarmę, kurią nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija – UNESCO apibrėžia, kaip vieną iš valstybės saugotinų nematerialaus kultūros paveldo rūšių. Gyvenantiems etnografinėje Mažosios Lietuvos teritorijoje, ypatingai svarbu ar tarmė liks tik paveldu (kiekvienais metais gyventojų, kalbančių lietuvininkų tarme mažėja, 2012 m. jų būta 104, 2014 – 96, šiuo metu 70), ar taps gyvąja tradicija. Svarbus pasiekimas – 2023 m. Lietuvos nacionalinio kultūros centro kuriamame Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade lietuvininkų tarmės perdavimas įrašytas kaip nacionalinė vertybė ,,Lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas: mokyklėlė ir kitos veiklos“. Susitikime lietuvininkų tarmės mokyklėlėje nuo kovo mėnesio.
