Vėlės turi kojas ir akis... Todėl sakoma, kai vėles minėsit, tą dieną nieko nedirbkit, mat darbai vargina vėles, joms uždeda sunkumą, ypač negalima linksmintis, keliauti į vakarėlius, nes vėlės galinčios pagalvoti, kad jums trūksta darbo.
Dar pasakojama kad Visų Šventųjų naktį, tuoj po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos, tada jos nebekenčia, todėl gali laisvai klajoti. Tą naktį jos būtinai eina aplankyti savo tebegyvenančių giminaičių ar net pavaikštinėti po tas vietas, kur anksčiau gyveno...
Buvęs toks tikėjimas, jog Visų Šventųjų vakare geriau niekur nevaikščioti, mat vėlės vaikšto, o taip joms galima sutrukdyti. Sakoma, jog šlapiam keliui esant, įsiklausius net galima girdėti, kaip jos eidamos per purvą pliaukši...
(Pagal Jono Basanavičiaus "Iš gyvenimo vėlių bei velnių")

🕯 TYLUS SUSITIKIMAS SU IŠĖJUSIAISIAIS

Šiandien mūsų mintys krypsta į tuos, kurių jau nebėra šalia. Lankome artimųjų kapus, uždegame žvakeles, padedame gėlių ir tyliai prisimename. Tačiau Mažojoje Lietuvoje mirusiųjų pagerbimo tradicijos kadaise buvo kitokios.

Lietuvininkų, kurių didelė dalis išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą, religiniame kalendoriuje ypatingą vietą užėmė Amžinybės sekmadienis – paskutinis sekmadienis prieš adventą. Tądien bažnyčiose vykdavo pamaldos, buvo prisimenami mirusieji, giedamos giesmės.

Svarbi buvo ir Kapinių šventė, dažniausiai rengiama vasarą. Į ją iš įvairių vietovių suvažiuodavo giminės, kartu dalyvaudavo pamaldose, lankydavo artimųjų kapus.

Savitos buvo ir kapų puošimo tradicijos. Lietuvininkai juos dabindavo eglių šakomis, kankorėžiais, pačių pintais vainikais ir iš vaškuoto popieriaus pagamintomis gėlėmis.

O štai žvakučių ant kapų kadaise nedegindavo. Remiantis užrašytais gyventojų prisiminimais, iki XX a. pradžios toks paprotys nebuvo įprastas, o paplito tik po karo.

Bėgant laikui keitėsi papročiai ir tradicijos, tačiau išliko tai, kas svarbiausia – pagarba išėjusiems, šiltas prisiminimas ir ryšys, kurio nenutraukia net laikas.