Ar žinote, kad rašytoja nesilaikė etiketo „į akis – tik malonius dalykus“? Ji nebuvo iš tų „padoriųjų“, kurie viską, kas nemalonu, nutyli, bet ir ne iš dviveidžių – akyse gera, o už akių lyg smala.

Simonaitytė negudravo, nevyniojo žodžių ant piršto ir netaikė jų taip, kad kuo nors neįžeistų. Rėžė tiesiai, be užuolankų ir čia pat. Žmones vertino tiek, kiek jie buvo reikalingi: jei kas nepatikdavo – nukirsdavo kaip kirviu. Ir mažai paisė, kad jos žodis paveiks pašnekovą ar net sugadins tarpusavio santykius.

„Aš nesiklaupiu nei prieš Dievą, nei prieš velnią. Dailint ar vaipytis – to jau nemoku. Ką galvoju – tą ir sakau…“

Tas tiesmukumas dažnai privesdavo prie konfliktų ir jai pačiai atnešdavo žalos: žmonės, kurie jos gerai nepažino, užsigavę tiesiog dingdavo iš horizonto. Tačiau kitokia būti ji nenorėjo.

Klaipėdos krašto duktė. Ne dzūkų krašto žmogus, kur tave kalbina lyg medumi teptų: uogela, širdela, rūtela… Paklausyk priekuliškių, Vanagų ar Svencelės žmonių – kalba ten rupi, tarsi bartųsi ar plūstųsi. Ten žmonės stovi tvirtai ant žemės: žvilgsnis pasveriantis, būdas pašaipus. Į silpnesnį neretai žiūrima iš aukšto, su panieka.

Ievutė, vaikystėje patyrusi daug blogo, grūmėsi dėl savo vietos ir užsigrūdino. Išauginta savo krašto syvais, ji tapo Simonaityte.

Šaltinis: Ona Pajedaitė, „Ji buvo Simonaitytė“, Vilnius: „Vaga“, 1988.
Fotografijos autorius: Bernardas Aleknavičius.