Paroda iš A. Vasiljevo fondo kolekcijos „Mada tarpukario metais 1918-1938“

Paroda „Mada tarpukario metais“ iš Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos skirta priminti tarpukario Europos madą ir jos pokyčius. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje eksponuojama 57 vnt. suknelių ir vyriškų kostiumų, aksesuarų, fotografijų, pasakojančių apie Europos mados permainas, įvykusias 1920–1930 metais, kai vyravo art deco stilius, pakeitęs ne tik architektūrą, interjero apdailą, taikomąją dailę, bet ir drabužius, ypač moterų. Stiliaus pavadinimas siejamas su 1925 metais Paryžiuje veikusia Tarptautine taikomosios ir dekoratyvinės dailės paroda bei joje pristatyta nauja stiliaus tendencija.

Pirmojo pasaulinio karo baigtis smarkiai pakeitė Europos politinį žemėlapį. Suiro didžiulės imperijos – Rusija, Austrija-Vengrija, Turkija ir Vokietija. Jų vietoje susidarė savarankiškos valstybės rytiniame Baltijos jūros pakraštyje ir pietryčių Europoje: iš užmaršties pakilo Lenkija, Lietuva, savo valstybingumą atgavo Vengrija, Balkanų šalys. Šios valstybės betarpiškai veikė mados raidą, sukeldamos didelio susidomėjimo bangą Rytų Europos folkloru. Moterų emancipacijos pradžia, gauta galimybė mokytis, balsavimo ir skyrybų teisės prisidėjo prie reikšmingo moters savimonės augimo ir noro priartėti prie vyrų profesionalios ir socialinės veiklos. Daugybės vyrų žūtis karo laukuose iškreipė natūralų vyrų ir moterų kiekio balansą, paaštrino pastarųjų tarpusavio konkurenciją. Moterų aprangos mada buvo konkurencijos įrankis, ir todėl ji, ieškodama būdų atskleisti fizinį moters žavesį, darėsi vis drąsesnė. Moteriai išsivadavus iš korsetų (šito dar amžiaus pradžioje pareikalavo Paryžiaus mados diktatorius Paulis Poiret), pakito visiems įprastas, per juosmenį įsmaugtos figūros vaizdas.

Viena pirmų naujovių mados srityje buvo tiesaus drabužio siluetas. Juokaudami sakytume, kad XX amžiaus trečiasis dešimtmetis taupė medžiagas. Pratrūkęs noras apsinuoginti neturi analogų mados istorijoje. Nuogos rankos ir vos pridengta nugara – štai pagrindiniai art deco stiliaus bruožai pirmuoju jo raidos periodu. 1925 m. suknelės jau vos siekė kelius, o įsisiūbavusi šokių veikla su orkestrais, grojančiais regtaimus, fokstrotus, čarlstonus, įvedė į madą lengvą šilkinį apdarą, siuvinėtą karoliukais pagal art deco dailininkų parengtus simetriškus, grakščiai plaukiančių linijų ir stilizuotų gėlių piešinius. Puošiamasi buvo ir sodrių spalvų brangakmeniais (kas jų turėjo), ir linksmais bižuterijos blizgučiais. Taip atrodančių moterų buvo neįmanoma nepastebėti šokių aikštelių prieblandoje. Ryškus grimas kūrė geidžiamos ir kiek pavojingos vamp moters tipą, susiformavusį „Holivudo“ nebyliojo kino prieglobstyje. Šį įvaizdį stiprino aprangos aksesuarai: ilgi perlų vėriniai, diademos, segės, įvairiausių spalvų šilkinės kojinės, stručių plunksnų boa, mažutės kepuraitės ir atvira avalynė.

Madingas šio laikotarpio siluetas buvo suformuotas tokių žinomų Paryžiaus dizainerių kaip Jeanne-Marie Lanvin (1867–1946), Jeanas Patou (1880–1936), Gabriele Chanel (1883–1971), seserys Callot, kurių įkurti mados namai „Callot Soeurs“ gyvavo 1895–1937 m. Art deco pozicijas savo talentu sustiprino Paryžiuje prieglobstį radę emigrantai iš subirusios Rusijos imperijos šalių: Natalja Gončarova, sukūrusi aplikuotų modelių ateljė „Myrbor“, nelauktais ir netikėtais spalviniais sprendimais Paryžių džiuginusi ukrainietė Sonya Delaunay ir savo fantastiniais modeliais žurnalo „Harper’s Bazzar“ viršelius užkariavęs, paryžiečiu tapęs Romanas Tyrtovas. Ryškų pėdsaką Europos mados istorijoje paliko mados namai „Kitmir“, „Irfe“, „Adair“, „Yteb“, „Cari“ (jų kūryba taip pat pristatoma parodoje).

Komentavimo galimybė išjungta.